Eklektiška Vilniaus Paveikslų Galerijos erdvė beveik keturiems mėnesiams tapo namais jai nebūdingam, abstrakčiam, vieno iš žymiausių išeivijos dailininkų - Juozo Bagdono - pasauliui. Paroda surengta ypatinga proga - žymint menininko šimtąsias gimimo metines.
Kurdami savotišką priešpriešą galerijos nuolatinėje ekspozicijoje pateikiamiems XVIII-XIX a. lietuvių klasikų kūriniams, Juozo Bagdono paveikslai tuo pačiu perteikia ir pasaulyje per 100 metų meniniame ir socialiniame gyvenime įvykusį milžinišką šuolį, pastačiusį žmogaus indvidualumą, asmeninę raišką ir kūrybinę laisvę tarp svarbiausių vertybių. Parodoje eksponuojama apie 60 kompozicijų, atskleidžiančių dailininko kūrybinės brandos - abstrakčiojo laikotarpio ypatumus. Eksponuojamieji kūriniai paimti iš Lietuvos dailės, Nacionalinio M.K.Čiurlionio, Žemaičių dailės ir Telšių „Alkos" muziejų fondų.
Pirmoji Juozo Bagdono paroda Lietuvoje buvo surengta praėjus dvejiems metams po nepriklausomybės atkūrimo - 1992 metais. Po metų jo darbai buvo eksponuojami Kaune ir Plungėje, kur jie tapo pirmaisiais naujojo Žemaičių dailės muziejaus eksponatais. Dailininkas taip pat buvo vienas iš pagrindinių šios naujos galerijos iniciatorių, ne tik padovanojęs jai nemažai savo kūrybos darbų, tačiau ir padėjęs rinkti ir sugrąžinti į Lietuvą po pasaulį išsibarsčiusių žemaičių dailės kūrėjų darbus. 1995 metais Juozo Bagdono darbai vėl buvo eksponuojami Kaune, o 2002-aisiais Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerijoje.
Juozo Bagdono gyvenimą ir jo kūrybą galima laikyti tiesiogine jungtimi tarp pirmosios respublikos meninio gyvenimo, lietuvių egzodo branduolyje vykusių procesų ir šiuolaikinės Lietuvos. Aprėpdamas tris skirtingus lietuvių tautos gyvenimo tarpsnius, jis tapo vienu iš pagrindinių laisvąją raišką simbolizavusių asmenų tautiniame kontekste. Dailininko paveiksluose atsiskleidžiantis spalvų žaismas, ryškūs kontrastai tarsi perteikia ne tik jo pačio, bet ir visos senosios lietuvių inteligentijos likimo vingių, vidinių prieštaravimų ir neretai tamsiomis spalvomis nužymėtą gyvenimo kelią.
Nors nuo nepriklausomybės atgavimo jau praėjo daugiau nei dvidešimt metų, daugeliui šiandieninių tautiečių išeivijos meninė kūryba yra vis dar neatverstas dailės istorijos puslapis. Lietuviui Juozo Bagdono kūryba turėtų būti svarbi visų pirma nacionalinės dailės istorijos, jos raiškos lygmeniu - ji demonstruoja vieną iš hipotetinių kelių, kuriuo galėjo toliau vystytis nepriklausomos Lietuvos dailė. Į sovietinio periodo meną dažniausiai orientuojamasi kaip į pagrindinę, tiesioginę, lietuvių meno istorijos liniją, tačiau retai susimąstoma, kad ideologinių rėmų nesuvaržyta išeivijos kūryba kur kas laisviau perteikia ne tik individualų, bet ir tautinį charakterį. Tėvynės svarbą dailininko gyvenime ir jo darbuose išreiškiamose emocijose tarsi pažymi ir faktas, kad Juozas Bagdonas niekada neišsižadėjo savo lietuviško paso ir netapo nei vienos iš jo laikinaisiais namais buvusių šalių piliečiu.
Pats dailininkas savo kūrybą skirstė į tris etapus - realistinį-impresionistinį, tiesiogiai įkvėptą tobulinimosi Kauno meno mokykloje ir Justino Vienožinskio studijoje, abstraktujį, pradėjusį ryškėti šeštąjame dešimtmetyje gyvenant Kolumbijoje ir grynosios abstrakcijos laikotarpį, pasireiškusį dailininkui persikėlus gyventi į Niujorką. Kaip ankstyvosios kūrybos pavyzdys eksponuojamas vienas realistinis dailininko kūrinys, sukuriantis savotišką įžangą į ekspresyvią vėlesnę Juozo Bagdono kūrybą ir tarsi simbolizuojantis dailininko menines ištakas.
Parodoje pateikiamus kūrinius galima skirstyti į dvi dalis - kompozicijas, kuriose stebėtojas gali išskaityti jam pažįstamas figūras (pavyzdžiui plytų sieną), apsuptas abstrakčių formų ir grynosios abstrakcijos pavyzdžius. Paveikslų pavadinimai, kaip ir neretai būdinga abstrakčiajai dailei, nėra konkretizuoti - visi kūriniai pavadinti abstrakcijomis arba kompozicijomis. Orientavimasį kiek apsunkina prie kūrinių nenurodytos datos, tačiau tuo pačiu toks sprendimas tarsi pabrėžia dailininko kūrybinio kelio vientisumą, neišryškinant vienos chronologinės atkarpos svarbos prieš kitas.
Juozo Bagdono kuriamas savitas ryškaus kolorito pasaulis įtraukia stebėtoją nuo pirmos akimirkos. Jame slypintis emocinis užtaisas kviečia susitapatinti su plačia, per spalvas išreiškiama jausmų gama, pažvelgiant į dailininko atspindimą sudėtingą ir nuolat judantį žmogaus vidinį pasaulį. Ši, kiekvienam atpažįstama, tačiau tuo pačiu ir labai individuali terpė, kuri, kaip ir jos jausminiai analogai kiekvieno žmogaus viduje, Juozo Bagdono kūriniuose pasireiškia ryškiomis, viena kita keičiančiomis spalvomis ir ryškiais kontrastais.
Nors dailininko kūriniai ir pasižymi grynąja abstrakcija, daugeliu atveju atsisakant bet kokių užuominų į regimąjį pasaulį, tačiau kompozicičkai paveikslai išreiškia darnią atskirų spalvinių sprendimų vienovę. Dailininko vėlesnės kūrybos laikotarpiu, prasidėjusiu šiam persikėlus į Niujorką, jaučiama amerikiečių abstrakčiosios dailės kūrėjų įtaka, tačiau dailininkas nenaudoja plačiai jų kūryboje paplitusių spalvinių priešingybių kontrastavimo. Kontrastas Juozo Bagdono kūryboje yra kuriamas iš artimų, tačiau radikaliai išryškintų spalvų tonacijų.
Kai kuriuose kūriniuose galima įžiūrėti abstrakčius, bet pažįstamus elementus - tarp emocijų pasiklydusias žmonių figūras, statinių griuvėsius ar medžių siluetus. Taip reprezentuojamas vidurinysis, pereinamasis Juozo Bagdono kūrybinis laikotarpis, kuriame abstrakcijos sąveikauja su objekto kuriama paveikslo atmosferos dalimi. Šie kūriniai, kurių stilistine pradžia galima laikyti menininko gyvenimo Bogotoje laikotarpį, atspindi žmogaus, išgyvenusio vieną iš baisiausių žmonijos istorijoje katastrofų, atskirto nuo tėvynės ir namų bei mačiusio karo nualintą Europą jausmus. Nors šiuos dalykus ant drobės ir popieriaus išreiškė Juozas Bagdonas ir daugelis kitų pokariu kūrusių dailininkų, tačiau jie vizualiai reprezentavo tai, kas buvo jaučiama ir patirta dešimčių milijonų žmonių visame pasaulyje.
Gilia pasaulėjauta pasižymintys dailininko darbai perteikia pasakiškus vaizdinius, įliustruojančius sudėtingą aplinkos struktūrą, iš pirmo žvilgsnio padriką, tačiau įsigilinus - vientisą ir tarpusavyje susįjusią. Dailininkas abstraktujį meną yra apibūdinęs kaip „Atsigręžusį į paslaptingąjį žmogaus dvasios pasaulį, jame ieškantį idėjų, kurias išreiškia bedaiktėmis formomis - bedaiktėmis, kaip bedaiktė yra žmogaus dvasinė prigimtis. Įspūdis, pasąmonė ir emocinė jėga sudaro abstraktaus dailės kūrinio turinį".
Paroda suteikia unikalią galimybę pamatyti po Lietuvos muziejus išsibarsčiusią Juozo Bagdono kūrybinio palikimo dalį ir susipažinti su nors ir ne Lietuvoje kurta, tačiau lietuviškąja dvasia persmelkta šeštojo-devintojo dešimtmečio abstrakcija, įkūnytą per unikalų ir lengvai atpažįstamą dailininko braižą.
Nuotrauka: http://www.ldm.lt/VPG/Bagdonas.htm
