Kol daugelis teatrų išdidžiai poilsiauja, „Domino teatras“ dirba visu vasaros repertuaru. Kosto Smorigino režisuota komedija „Mano žmonos vyras“ pagal to paties pavadinimo Miro Gavrano pjesę pasakoja apie tai, kaip Žarkecas (vaidina Vytautas Šapranauskas) ir Krešė (Kostas Smoriginas) sužino, kad abu yra vienos moters (Dragicos, Jolanta Dapkūnaitė) vyrai. Situaciją komplikuoja ir tai, kad nė vienas jų nenori jos prarasti, nes abu myli ir abu myli ji, todėl imamasi ieškoti problemos sprendimo būdo, kad nebūtų nukentėjusiųjų.
Šiuo atveju į spektaklį buvo eita nesitikint kokių nors didelių moralinių išgyvenimų, dvasios apvalymo ar iš jos išlaisvinimo, todėl pirmasis veiksmas – Smorigino ir Šapranausko tandemas – susižiūrėjo jei ne puikiai, tai bent tikrai neblogai. Du absoliutūs profesionalai dalinosi visu įvairiausių emocijų spektru, kurį išpildyti ir, juo labiau, kaustyti žiūrovų dėmesį, kai scenoje tik du aktoriai, sugebėtų toli gražu ne kiekvienas aktorius. Nors nebuvo išvengta tam tikrų niuansų, ardžiusių bendrą pirmojo veiksmo dinamiką (pavyzdžiui, vis striginėjantis tekstas, išties susidomėjęs aktoriaus veidas, kai ne tik žiūrovas laukia, kas bus pasakyta, bet ir jo kolega), bet bent man atrodo, kad visas spektaklis svyruoja ant siauros teatro ir parodijos ribos, tik būtent tik šių konkrečių aktorių dėka ta riba nebuvo peržengta. Lengvas juokelių mėtymasis („Džiuginu tavo širdį“) pavirstų nepakeliamu šou nors kiek principingam žiūrovui, jei visa tai būtų daroma bent vos vos perspaudus.
Deja, antrasis veiksmas, pasirodžius viso ko kaltininkei Dragicai, visiškai išderina pirmojo veiksmo dinamiką. Žaidimas įvairiais žanrais (pantomimos, šokio, dainos ir kt.) kategoriškai disonuoja su viso spektaklio stilistika, nuotaika. Dragicos personažas, įžengdamas kaip šaržas to, ko scenoje prieš tai nebuvo, t.y. visiškai nemotyvuotas, suardo bendrą teigiamą įspūdį, ir, deja, priverčia nekantriai laukti pabaigos. Jau nekalbant apie nereikalingus „vulgarinimus“.
Apie „Domino teatrą“ kalbų yra įvairių, dažnu atveju vien dėl didelio snobizmo, ir nepelnytų, įsivaizduojant, kad kitur yra geriau vien dėl tam tikro vardo (etiketės). Spektaklis „Mano žmonos vyras“ – vienareikšmiškai turi būti žiūrimas tik kaip pramoga, ypač lengvas laisvalaikio praleidimas. Kita vertus, negalima pasakyti, jog nieko nepalieka: kai kuriuos pokštus ir, sakykime, archetipines situacijas, gerai perteiktas K. Smorigino ir V. Šapranausko, prisiminęs šypteli, praėjus jau kuriam laikui po spektaklio.
