Ispanų juosta „80 dienų“ stebina ne tik laužomais stereotipais, bet ir teigiamai pozityvia ir melancholiška nuotaika.
Pagrindiniai veikėjai – jau brandaus amžiaus žmonės, o ne nenusakomo amžiaus modeliai, kuriems nei raukšlės, nei veido poros nėra būdingos. Autoavarijoje žuvus buvusiam dukros vyrui, Achtun, nepaisydama sutuoktinio ir dukros atkalbinėjimų, apsiima lankyti ligoninėje komos ištiktą „eks“ žentą, bet susitinka homoseksualią vaikystės draugę, su kuria įsipainioja į meilės trikampį.
Klaida, kurią jau padariau rašydama šią apžvalgą, tai apibūdinimas „brandaus amžiaus“ veikėjai, nes viena iš pagrindinių filmo idėjų yra būtent ta, kad žmogui metai patys savaime neatneša nei brandumo, nei išmintingumo, kadangi „klystame taip pat kaip klydę“. Juk jausmai, problemos – amžiaus limito neturi.
Ironiškas humoras, harmoningai derantis su melancholija, psicholiškai pagrįstas operatoriaus darbas, fantastiška aktorių vaidyba – dėmesio verta juosta kokybiškai pramogai.
P.S. norisi paminėti, kad iš dalies panašios tematikos „Kino pavasaryje“ taip pat rodomas filmas „Vaikams viskas gerai“, palyginti su „80 dienų“ jis tėra nevykusi karikatūra.
Daugiau informacijos ir repertuaras čia.
„Poezija“ („Shi“, rež.: Chang-dong Lee, 2010 m., Pietų Korėja)
Po kankinimų kambariui prilygusios „Norvegų girios“ ilgai dvejojau, ar verta dar kartą rizikuoti, einant „į tų kraštų“ kino peržiūras, tačiau, teko pripažinti, kad šįkart rizikuoti buvo verta.
Pagal išankstinį nusistatymą tikėjausi pasakojimo apie atsipalaidavusios močiutės kūrybines poezijos paieškas, bet viskas buvo daug giliau ir prasmingiau.
Taip, pagrindinė veikėja tikrai buvo močiutė (motyvas, kuriuo„susišaukia“ su „80 dienų“). Ir taip, ji tikrai mokėsi kurti poeziją, tačiau tai labiau ėjo kaip jautrumo ir kitokios pasaulėžiūros motyvas, lyg priešprieša likusio pasaulio pragmatizmui ir žiaurumui. Vis dėlto sumaniai ir subtiliai „paaiškėjo“, kad geriausiai aplinką suvokia būtent tie, kurie, atrodo, lyg sklando virš (arba tiesiog – kitur) blaivia sąmone nepakeliamo smurto. Matyt, tik žvelgiant per tam tikrą atstumą, gali suvokti tai, kas yra už bet kokio suvokimų ribų.
„Poezijoje“ gvildenama ne viena skaudi tema, taip pat demaskuojamos visuomenėje gajos problemas, kai, vardan savo (ar, šiuo atveju, sūnų) kailio atsakomybės prisiėmimas už nežmoniškus nusikaltimus yra pakeičiama pinigine išraiška.
Aukščiausio lygio estetizmas, detalių pagrįstumas, daugeliu atvejų subtilumas (išskyrus sceną vonioj su prižiūrimu senuku), istorija „ne iš lengvųjųÅ, rekomenduotina ne tik anūkams, krečiantiems nemalonius pokštus savo seneliams.
Daugiau informacijos ir repertuaras čia.
