„Kamera nr. 211“ ispanų režisieriaus Danieliaus Monzono kalėjimo drama, nors nesuklystume ir pavadindami filmą psichologiniu trileriu. Naujas prižiūrėtojas Chuanas (Alberto Ammann) apžiūrinėja kalėjimą, kuriame kitą dieną turi pradėti dirbti. Nelaimingo atsitiktinumo dėka jis sužeidžiamas ir netenka sąmonės. Kolegos jį trumpam uždaro į tuščią kamerą nr. 211. Kaip tik tuo metu kalėjime kyla maištas. Atgavęs sąmonę ir girdėdamas maišto garsus už kameros sienų filmo protagonistas iškart susivokia, kas vyksta. Jis improvizuoja – suprasdamas grėsmę apsimeta nauju kaliniu. Šioje vietoje pirmąkart atsiskleidžia jo itin greita nuovoka – prieš išeidamas iš kameros, jis pagalvoja net apie tai, kad kalėjime iš kalinių atimami batraiščiai, nes su jais galima labai sėkmingai žudyti, tad Chuanas juos išsiima, kad nebūtų demaskuotas. Jis supranta, kokia didelė grėsmė jam iškilo (jam iškilusią gręsmę mums atskleidžia kito prižiūrėtojo kankinimo scena). Chuanas atkirstas nuo pasaulio kalėjimo sienomis, kalėjimo prižiūrėtojai negali suvaldyti maišto, mat kaliniai yra žiaurūs, jie neturi, ko prarasti. Jie – stichiška laukinė jėga. Prie viso to prisideda besilaukianti protagonisto žmona Elena (Marta Etura) susirūpinusi, kur dingo jos mylimas gražuolis vyras.
„Kameroje nr. 211“ taip pat labai svarbus veikėjas yra kalinių lyderis Malamadrė (Luis Tosar). Apsimetėlio kalinio viena ryškiausių savybių yra gebėjimas greitai galvoti, išsisukti iš padėties – šiomis savybėmis, pasiūlęs lemiamų maišto eigai strateginių sprendimų, jis sužavi Malamadrę ir tampa jo dešiniąja ranka. O Malamadrė tampa jo vedliu, saugotoju šioje žiaurumo irštvoje. Malamadrės charakteris filme kiek nenatūralus – jis brutalus raumenų kalnas, kalinių vadas, tačiau užjaučia Chuaną dėl namie paliktos besilaukiančios žmonos, bando jam padėti su ja susisiekti, naiviai pasitiki nežinia iš kur atsiradusiu nauju kaliniu Chuanu – tokie sentimentalūs jo veiksmai mūsų neįtikina jo žiaurumu, o vis dėlto jis kalinių maišto iniciatorius, ne taip lengvai išsikovojęs lyderio vietą… Kiti charakteriai įtikina. Aktoriai atrinkti puikiai, net ir masinėse scenose kiekvienas aktorius atitinka tam tikrus kalinių tipažus.
Kaip ten bebūtų, filmo veiksmo centre yra Chuanas. Siužeto eigoje jo padėtis darosi vis kritiškesnė, nebeįmanoma nuspėti, kas toliau jam nutiks ir kaip jis spręs iškilusias problemas, nuolat tvyro įtampa, kad Chuaną gali demaskuoti. Taip pat matome jo vertybių išsigimimą. „Kameroje“ žiūrovo nepalieka ir atviros žiaurumo jėgos pojūtis.
Mūsų aptariamame labai profesionaliai suręstame filme taip pat užsimenama apie nežmonišką ir dar labiau žalojančią kalinių psichiką baudžiamąją sistemą, dėl ko ir protestuoja kaliniai sukeldami nupasakotą maištą. Tačiau ši idėja nėra pagrindinė, ji nėra įkyriai eskaluojama.
Trumpai: filmas gali nežmoniškai patikti arba jūs tiesiog galite jo nesugebėti išžiūrėti iki galo dėl nepakeliamos įtampos – „Kamera nr. 211“ vienas paveikiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų. Puikus scenarijus, puiki režisūra, puiki vaidyba.
