Dar nepraėjus nei savaitei po „Vilniaus Kino Šortai“ festivalio uždarymo, kino centras „Skalvija“ ruošiasi kitą savaitę prasidėsiančiam žmogaus teisių kino festivaliui „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“.
Artėjančio festivalio nuotaikos dar neleidžia pamiršti ir „Kino šortų“ pasisekimo.
Išrinkti trys, išties, geri kino filmai. O geriausio iš jų „Princesė Margaret Bvld.“ (Princess Margaret Bvld.) režisierius Kazik Radwanski savo rankose jau turi 1km 16mm kino juostą. Filmas, papuolęs į „Iki 15min“ konkursinę programą, nustebino ne visus. Jau ne viename tarptautiniame festivalyje sulaukęs pripažinimo ir apdovanojimų, ir Lietuvoje jis tapo geriausiuoju. Vos keturiolikos minučių kino filmas apie sugniuždytos, Alzhaimerio ligos kamuojamos moters kasdienybę ir vidinę būsena įstrigo daugeliui. O filmo kokybė ir nestandartinė siužeto linija įrodė seną paprastą tiesą – genialu, kas paprasta. Tiek daug jausmų, emocijų ir gyvenimo sutalpinti trumpoje kino juostoje sugeba ne kievienas režisierius, – tai buvo viena iš priežaščių leidusių ir, tikriausiai, dar ne kartą leisiančių triumfuoti.
Antrąją vietą užėmęs filmas „Mažoji nuotaka“ (Przyrzeczona) pasakoja apie į Vokietiją perduotos 13 metų turkų mergaitės gyvenimą. Tik atvykusi ji priversta ištekėti, o vėliau privalanti kęsti fizinį ir psichologinį smurtą. Mergaitė pabėga, o po daugelio metų pasakojama istorija – savotiškas smūgis Vokietijai. Šalis, kurioje teisėtvarka ir įstatymai itin aukštos kokybės, nežino nusikaltimų skaičiaus, per kuriuos jų šalyje turkų tautybės moterys buvo mirtinai sumuštos savo vyru ar jų šeimos narių.
„Ana“ (Anna) – trečiąją vietą užėmusi kino juosta puikiai tiko „apie vaikus ne tik vaikams“ konkursinės programos repertuarui. Nevaikiškai jausmingas filmas priminė, kad kiekvienas – ar tai būtų vaikas, ar suaugęs priverstas taikytis prie aplinkos, kurioje gyvena, prie žmonių, kurie jį supa, o savotiškas maištas prieš visa tai priverčia norom nenorom keistis.
Džiaugiamasi ir tuo, kad „Kino šortus“ pamilti šiemet buvo lengviau dėl festivalio plėtros po kitus Lietuvos miestus. O kino salės, tikimasi, buvo perpildytos ne tik dėl galimybės šėlti „afterparčiuose“, bet ir dėl noro pamatyti ir pajausti gero kino juostą.
