Prieš porą savaičių į mano rankas papuolė dar neišleistos knygos rankraštis. Tai vieno lietuvio žurnalisto Gedimino Stanišausko knyga „Laikrodininkas“. Prisipažinsiu, esu skeptiškai nusiteikusi debiutuojančių lietuvių rašytojų atžvilgiu. Turbūt tokį mano požiūrį lėmė patirtis, kad paėmusi į rankas pirmąją naujai „iškepto“ lietuvių rašytojo knygą labai dažnai nusiviliu. Taip pat į rankas paėmiau ir G. Stanišausko knygą. Nors ir nekantravau pradėti ją skaityti, bet buvau pasirengusi dar vienam nusivylimui.
Labai džiaugiuosi galėdama pasakyti, jog mano nuojauta nepasitvirtino.
Knygoje aprašoma vieno žurnalisto asmeninė drama. Jis bando atrasti atsakymą į klausimą, kas jam yra svarbiau: nenumaldoma internete užsimezgusi aistra ar laiko patikrintas ir gilus ryšys su jį be proto mylinčiu žmogumi. Išgyvendamas asmeninę dramą žurnalistas tampa Europoje mezgamo musulmonų teroristų tinklo liudininku ir savotišku slaptųjų tarnybų bendradarbiu.
Autorius pakabina savo skaitytoją virš laiko ir erdvės, leidžia pakilus pažvelgti į įvykius iš nuotolio. Jis supina tris, atrodytų, visiškai skirtingas siužeto gijas ir, tarsi pats būtų patyręs laikrodininkas, jis sukioja laiką pirmyn atgal, tai nukeldamas mus į tarpukario Kauną, tai vėl grįždamas į šias dienas. Autorius vienu metu pasakoja tris visiškai skirtingas, bet tuo pačiu ir labai susijusias meilės ir gyvenimo istorijas. Kartais netikėtai supranti, kodėl žmogus yra toks, koks yra, o kitais atvejais susimąstai, kaip pats elgtumeisi vienu ar kitu atveju.
Neabejotinai galima teigti, kad pagrindinis knygos varikliukas neišsenkanti meilė, draugystė ir pasiaukojimas, kurie vieninteliai gali pakreipti įvykius kita linkme ir kardinaliai pakeisti visą žmogaus esybę.
Knygoje užkoduota daugybė paslapčių: vienos jų atskleidžiamos pačioje pabaigoje, kitos išnarpliojamos eigoje, o trečioms taip ir nelemta būti atskleistoms. Autorius palieka ir vietos skaitytojo interpretacijoms, jo paties pasirinkimui. Tarkime, kaip suvokti kiekvieno skyriaus pradžioje pateiktas lyriškas miniatūras.
Ar esate kada pagalvoję, jog žmonės niekada nesupras, kaip jūs jaučiatės ir ką galvojat? Tokiu momentu mes pasilaikome mintis sau ir išgyvename vieni patys, nes bijom būti nesuprasti, o gal net pasmerkti. Skaitydama „Laikrodininką“ pajaučiau tą jausmą, kuris užplūsta išgirdus kito žmogaus lūpomis tariamus mintyse daug kartų apmąstytus žodžius. Tada supranti, kad visi mes žmonės, visi panašūs ir visi galime atsidurti panašiose situacijose.
Knygos autorius ne veltui sako, kad kai kuriems skaitytojams, pirmą kartą skaitoma, ši knyga gali pasirodyti neaktuali, kai kurie gali jos nesuprasti perskaitę pirmąjį kartą. Tuo tarpu aš skatinu perskaityti ją, o neatradus tos gelmės perskaityti dar kartą, kai jau galėsite suprasti G. Stanišausko pasakojamos istorijos prasmę, joje išgyvenamus jausmus. Asmeniškai aš, kai kovo pabaigoje laikysiu jau išleistą „Laikrodininką“, būtinai perversiu jo puslapius dar kartą ir dar kartą išgyvensiu aprašomus dalykus.
