Greičiausiai skaidrus linksmumas be ironiško pesimizmo ar melanchijos nėra, rašau tai be jokios pašaipos, pritaikytas mūsų klimatui: daug geriau jaučiamės, galėdami ramiai pasėdėti, ašarą nubrauti, o jei šypsotis – tai tik santūriai, pro ūsą, baugiai apsidairydami, ar kas nemato. Nežinau, ar yra tobulai linksma lietuviška muzika, bet žinau, kad yra tobulai liūdna, asmeniška, tarp eilučių paslėpta muzika. Būtent tokią galima išgirsti Kosto Smorigino koncertuose.
Lapkričio 4 d. Vilniuje kaip niekada kamerinėje ir visiškai sausakimšoje Taikomosios dailės muziejaus salėje įvyko Kosto Smorigino muzikinis vakaras su senomis ir naujomis iš būsimojo albumo dainomis.
Kostas Smoriginas – viena iš nedaugelio asmenybių Lietuvos kultūros pasaulyje, kuri yra žinoma skirtingų kartos atstovams ne todėl, kad ją galima išvysti televizijos ekranuose bent kelis kartus per savaitę ar perskaityti apie ją po tris publikacijas internete (papildytomis nuotraukomis, išbandant įvairiausius rakursus). Teatro ir kino aktorius, režisierius ir, žinoma, klausytojų bene mylimiausios bardų grupės „Aktorių trio“ narys. Tokios dainos kaip „Lietus“, „Mes nebuvom aukštai“, „Akacija“, jau nekalbant apie „Ką daryti?“ ar „Paukščiai“, yra tapusios tiesiog lietuviškos (tikrosios) muzikos archetipais, gyvais iki šiol.
Taip pat nežinau, kaip kiti, bet aš asmeniškai viso koncerto metu „bijojau“, kad tuoj tikrai „pramuš“ ašarų kriokliai, kaip kad vienam iš žiūrovų buvo nutikę... (Na, galbūt ne vienam, bet dažnu atveju teko ieškoti rimties ir susikaupimo, pavyzdžiui, plytelėse, kad nereiktų verksnoti, juk: ką žmonės pagalvos.) Įstabu, o gal greičiau „genialumas slypi paprastume“: kaip visiškai minimalistinis pasirodymas talpina neįtikėtiną emocijų amplitudę, nukelianti į individualų, bet kartu ir labai žmogiškai bendrą, sentimentų pasaulį...
Tiesa, šiek tiek keista ir liūdna, kad „Naujo albumo dainos“ iš tiesų vyksta, dar nepasirodžius tam albumui. Grįžus namo, norisi, prasukti vėl ir vėl, kad galėtum „patikrinti“, kurių dainų dar nepagrojo, arba kaip jos skamba studijinėj versijoj, arba bent jau pasidėti matomiausioj namų vietoj... Kad ir kaip greit bėgtų laikas, kad ir kaip su juo būtų pažengusios technologijos, kai ką visada norėsis turėt dėžutėje ir tik sau. Labanakt.
