„Šėtonas“
„Šėtonas” (isp.: „Satanás”, 2007m.). Pavadinimas absoliučiai, manau, netinkantis šiai režisieriaus Andrés Baiz kino juostai, nes tokie, kaip aš, gali nenorėti į jį eiti vien jau dėl pavadinimo, mat, iškart asocijuotųsi su filmais, kurių visi siužetai ir prasmės (su kirvuku lakstantis dėdulė ir blondinės klykiančios iš siaubo) aiškūs, dar nė nepradėjus žiūrėt. Taip pat netinka, nes kliudo iškreipia viso filmo MINTĮ.
Veiksmas vystosi panašiai kaip ir filme „Puikus gyvenimas“, tik veikėjai jau visai kitokie, jau ne gyvenimas juos gniugždo, o jie patys yra tie, kurie kenkia kitiems.
Viskas prasideda tuo, kad atlekia moteris pas kunigėlį į klausyklą, susako, jog vaikai neturi, ką valgyti, sutanuotasis pasisiūlo atnešti maisto (cha cha, ir atneša kažką panašaus į „mcdonaldinę“ užkandėlę), o anoji jau būna išbėgus... Po kiek laiko grįžta kruvina su peiliu rankoje, pasirodo, nugalabijo savo atžalas dėl to, kad negalėjo jų išmaitinti (tikra didvyrė!)
Ir nuo jau nėra aiškios vienos siužetinės linijos, kadangi epizodas su motinėle ne ypatingai vystomas toliau, veikia daugiau kaip priemonė atskleisti sutanotojo charakterį bei gyvenimo ypatumus (mėgstu, ypač mėgstu, kai bažnyčioj kunigėlis rūko, gražu). Lygiagrečiai rutuliojamos dar dvi istorijos: vėl lepšis, buvęs karininkas, bet vis dar gyvena su motina, yra toks nevykėlis, nesugebantis kontaktuoti su žmogėnais, tačiau jaučiasi tikru autoritetu, galinčiu smerkti ir žeminti kitus (fainuolis). Mergina dirba su menkystomis turguje, jai pasitaiko proga užsidirbti pinigų, nors ne visai sąžiningai, bet tai ką jau čia.
Galiausiai būna finalas, deja, daug ko negaliu papasakoti, nes nebus įdomu žiūrėti, bet „Šėtoną“ interpretuoti ir vertinti galima įvairiai. Aš laikyčiau tam tikra patriarchato kritika, kai žmonių engimas yra pateisinamas, jei tie žmonės žemesnės kastos, silpnesnieji. Puikiai auginama įtampa, iki pat pabaigos nėra aišku, kuris ką nuveiks, ir tada įspūdingas finalas.
Kritika bažnyčiai (kaip vėlgi patriarchalinei institucijai), ironija jos atžvilgiu taip pat akivaizdi (dar niekad kreipinys į kunigą „Tėve“ man neatrodė toks sarkastiškas kaip šiam filme). Menine prasme yra į ką pažiūrėti, kas atrodo itin efektingai, žiūrint kino teatre. Žiaurumo ir brutalumo taip pat yra, bet tik tam tikruose epizoduose, o ne nuolat, kas porą minučių.
Man labiausiai patiko, kai vienas veikėjas paėmė jau vėstančios motinos ranką, maždaug, atidavė pagarbą...Šakės!!! Arba kaip galima panaudoti Biblijos lapus…
Filmo moralas: man blogai, kentėsit jūs, arba kaip lengvai randame pasiteisinimų.
imdb: http://www.imdb.com/title/tt0473697/
„Liūdesio pienas“
„Liūdesio pienas“ (isp.: „La teta asustada“, 2009m., rež.: Claudia Llosa) – filmas, varijuojantis tarp absurdo, komedijos ir gyvenimiškos, atseit, dramos.
Fausta gimė sudėtingomis aplinkybėmis ir su motinos pienu persidavė „liūdesio“ liga, dėl kurios ji bijo žmonių ir dėl kurios nesvietiškas naivumas ir primityvumas trukdo ne tik jai gyventi, bet ir žiūrėti į tą jos gyvenimą.
Pradėsiu gal nuo to, kas man nepatiko. Nepatiko tai, kad Fausta sumąstė įsikišt į vaginą bulvę, kad, matai, jos neišprievartautų, o paskui ta bulvė pradeda žydėt! Dar neturėjo už ką palaidoti motinos („nuvežt į kaimą“), tai tą lavoną užkonservavo ir pralaikė belenkiek laiko tai patalynės dėžėj, tai ant lovos... Tokios absurdiškos aplinkybės provokavo atmetimo reakciją.
Be abejo, Lotynų Amerikos šalių filmuose sugebėjimas juokauti (tarkim, būsimoj kapo duobėj padaryt baseiną vaikams) ir išradingumas (masinės vestuvės) kartais „nuperka“ ir „Liūdesio piene“, bet tik kartais.
Įstrigo pianistės charakteris, pas kurią dirbo Fausta, toliau percituosiu pokalbį su sūnumi (o gal vyru?):
-Teko nusipirkti naują pianiną.
-M, tikriausiai pats iškrito pro langą?
-Taip.
Na, ir labiausiai tai geras operatoriaus darbas, dėl kurio vien verta žiūrėti „Liūdesio pieną“.
imdb: http://www.imdb.com/title/tt1206488/
„Vidinė dykuma“
Jeigu nežinote, kaip jaučiasi dykuma – žiūrėkite šį filmą. Labai nesiplėsiu, bet „Vidinė dykuma“ (isp.: „Desierto adentro“, 2008m., rež.: Rodrigo Plá) tikrai yra vienas iš blogiausių mano kada matytų filmų, šimtaprocentinis valios ugdymas, paliekantis tikrą tuštumos ir dykumos įspūdį. Tėvai nori pakrikštyti dar negimusį kūdikį, nes įtaria, jog šis gali gimt negyvas, o kadangi veiksmas vyko kažkada seniai, kai krikščionybė ir kunigai buvo naikinami, tai užtraukia kunigui sušaudymą, o savo kaimeliui papildomų mirčių, na, ir prasideda... Lieka tėvas su daug vaikų, motina miršta gimdydama, tai šis mano, kad už jo nuodėmę sumokės vaikai, pasišauna pastatyti bažnyčią.
Filmo trukmė – 110min., siaubingų 110min, sudarytų, rodos, iš penkių dalių, kurių kiekvienos pradžia, skambėjo kaip koks nuosprendis... Vienoj vietoj pradėjau galvot, kad galbūt čia koks pašiepimas (būdavo tokios ironiškos animacijos įterptos) to nežmoniško fanatizmo, bet, deja... Galiausiai tas tėvas net pats save plaka. Baudėsi. Galėjo tiesiog iškart nusikryžiuot, būtų paprasčiau buvę...
Nenormalus dramatizmas, logikos stoka, nulis turinio, prasmės...Bet neblogai nufilmuota.
Gali patikti tik fanatiškiems krikščionims. Bet labai, labai fanatiškiems, alpstantiems dėl paskaitėlių „už tyrą meilę“.
imdb: http://www.imdb.com/title/tt1204366/
