Nepakartojamoji Dona vis dar laukia savojo Žmogaus

„SOS gyvūnų“ globotinė – puikioji Dona. Jos istoriją sužinojome neseniai. Pasak žmonių pasakojimų, prieš kelerius metus Valakampiuose prie kelio buvo išmesta maždaug metų kalytė. Ilgą laiką ji tupėjo šalia kelio laukdama sugrįžtančio šeimininko, bet jis vis negrįžo. Dona neprarado vilties – kartas nuo karto ji išlįsdavo iš savo miško ir sugrįždavo į tą vietą, kur buvo palikta, pasižiūrėti, ar jis negrįžo. Galų gale susitaikė su tuo, kad yra niekam nereikalinga. Gyveno Dona tiesiog miške. Užėjus dideliems šalčiams ji pradėjo rodytis viename iš Valakampių kiemų. Ko gero sunku jau buvo pačiai prasimanyti maisto. Žmonės pametėdavo vieną kitą kąsnelį. Netrukus ją pastebėjo „SOS gyvūnų“ savanorė. Ji nutarė Doną prisijaukinti. Kalytė buvo baikšti, tad prireikė savaitės, kol ji jau drąsiau pradėjo eiti prie savanorės. Daugiau neprisileido nieko. Prijaukinta ji tapo ištikima drauge, kaskart išgirdusi parriedant mašiną, parbėgdavo pasitikti, kukliai vizgindama uodegytę. Kad ir užsiauginusiai storą kailį ir visų maitinamai, Donai čia buvo ne vieta – aplink ją lakstė krūvos kavalierių, kurie kartais net paėst neleisdavo. Vieną dieną Dona buvo atvežta į „SOS gyvūnų“ prieglaudą. Sunku jai buvo čia pritapti – ji buvo labai baikšti, niekuo nepasitikėjo, todėl reikęjo kantrybės norint ją prisijaukinti. Ne kartą ji buvo pabėgusi ir grįžusi į savo miškus, bet savanorės vėl ir vėl parvežta į prieglaudą. Kol pagaliau prieglaudėlė tapo Donos namais, kur ji jaučiasi saugi. Dabar Dona „SOS gyvūnų“ senbuvė – prieglaudėlėje ji jau ape penkis mėnesius. Niekaip nesuprantam, kaip ji iki šiol niekieno nebuvo pastebėta. Dona ypatingas šuo. Ji niekad pirma nesivels i konfliktus (na nebent i jos maisto bliūdelį kas kištų nosį), nesukels jokių problemų. Ji niekad nesigrums dėl skanesnio kąsnio, nors tikrai prisimena laikus, kai maisto ant lėkštutės niekas neatnešdavo. Jei neužteks, ji ramiai pasitenkins sausiuku – be jokių spyriojimųsi. Ji tokia rami ir kukli, bet vos išgirsta savo vardą, iškart pradeda vizginti uodegą, pakvietus iškart prisitato ir meiliai prisiglaudžia. Ji nepaprastai protinga – atrodo, supranta viską iš akių – jai ir sakyti nereikia. Kad ir su žmonėmis, ji tiesiog jaučia, kuris yra nepageidaujamas ir iškart tą parodo. Tad be visų savo gerųjų savybių, ji dar ir puiki sargė. Dona tikrai nepaprasta, tik su ja reikia susidraugauti. Paskui ji taps ištikimiausiu draugu, kuris niekad neišduos savo Žmogaus. Dona – paskiepyta, sterilizuota, maždaug keturių metų vidutinio ūgio kalytė – kantriai laukia savojo Žmogaus „SOS gyvūnų“ prieglaudoje. Susipažinus ir pabendravus su ja bent kelias dieneles, tiesiog negali jos nepamilti.