Pasakyti tai galėtų kiekvienas, apsilankęs kompozitoriaus Wolfgango Mittererio ir režisieriaus Ludovic Lagarde trečiadienio vakarą vienintelį kartą Vilniuje rodytos operos „Massacre“ pastatyme, kuris yra vienas pagrindinių aktualios muzikos festivalio „Gaida 2010“ akcentų.
Tai visiškai ne tas, ką bandžiau įsivaizduoti eidamas į šį makabrišką spektaklį. Ant operos ir teatro rėmų subtiliai sulipintas spektaklio kūnas. Opera čia tikra, teatras taip pat, tačiau stebėti dviejų pastarųjų ir šiuolaikinės elektroninės, tačiau brandžios muzikos sintezę tapo tikras išbandymas klausai. Tai buvo nauja ir nepažinta, keista, bet įstabu, šalta, tačiau nuoseklu. Gal todėl, jog operos kompozitorius kaip muzikos profesionalas formavosi studijuodamas Austrijoje bei Švedijoje.
Jaunystėje turėjęs pučiamųjų, vargonų, kompozicijos ir elektroakustinės muzikos pamokų, vėliau susidomėjęs ekspermentine muzika, grojo keliose grupėse propoguojančiose įvairius stilius – nuo džiazo iki „new wave“. W.Mittereris pats inicijavo kelias dešimtis įvairaus pobūdžio muzikinių projektų. Ir kaip pats atsakė į klausimą, užduotą per spaudos konferenciją, kodėl jis grojąs įvairią muziką visiškai nesusijusią su opera, jis juokais atsakė: „Reikia poilsio nuo viso šito...“ (galvoje buvo turimas pastarasis projektas).
Autorius geba maišyti du skirtingus pasaulius muzikoje ir jis tai įrodė šį vakarą ne vienu pavyzdžiu, kaip antai operoje dainuojantys: koloratūrinis sopranas, sopranas, mecosopranas, kontratenoras, baritonas suplakami į vieną darnų, gal kiek isterišką ir šokiruojantį, ansamblį. Tačiau, pasak idėjos autoriaus, tai ir yra ko jis siekė – skirtingų veik „nesulipdomų“ vokalų pagalba pabrėžti visą spektaklio įtampą, kuri stipriai jaučiama nuo pirmos iki paskutinės operos sekundės.
Paklausite, kodėl operą drįstu vadinti tuo pačiu ir spektakliu. Atsakau – režisierius Ludovic Lagarde yra atėjęs iš teatro ir sėkmingai darbuojasi drauge su kompozitoriumi W.Mittereriu. Paryžietis jau du dešimtmečius sėkmingai dirbantis su žinomais savo šalies ir užsienio kolektyvais.
Iš operos atlikėjų šioje misterijoje verta paminėti vieną universaliausių Lietuvos solisčių (kiti atlikėjai iš užsienio) – Norą Petročenko, puikiai atliekančią įvairiausią muziką, nuo renesanso ir baroko iki šiuolaikinės. Ji reguliariai dalyvauja stambios formos kūrinių atlikimuose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Jai šis pasirodymas „Massacre“ scenoje – jau keturioliktas.
Lietuviškajam operos orkestrui „Gaida ensemble“, sudarytam iš 9 profesionalų, diriguoja Leo Warinski – tarptautinio konkurso laimėtojas, vadovaujantis chorui. Jam tai vienas pirmujų atlikimų „Massacre“, tačiau tenka pastebėti – itin sėkmingas.
Pastebėtina ir tai, kad operoje epizodinius vaidmenis atlieka ir šokėja Stefany Ganachaud. Labiausiai sukrečia, kad tai ji daro visiškai nuoga prieš didžiulę auditoriją. Visa nugrimuota balta spalva profesionalė viena atlieka kelių amplua vaidmenis. Tai ji dvasia, tai ji mirusioji... Šioje operoje pastarųjų netrūksta.
Kūriniu pasakojama apie Šv. Baltramiejaus nakties skerdynes Paryžiuje 1572 metais. Jų metu karaliaus pakurstyti katalikai nužudė, įvairiais vertinimais, nuo 5 iki 30 tūkstančių vietinių protestantų. Tai matoma ir pačiame kūrinyje – čia žudomi bemaž visi. Eiliniai piliečiai ir hercogai. Įtampa jaučiama nuo pirmos natos, muzikinio viražo. Naudojami itin aukštų natų ir/arba ypač tylios muzikos pasažai. Viskas primena vieną didelę mėsmalę, kuri taškosi krauju ir nuolatos kelia vis slogesnį jausmą. Prie to itin taikliai prisideda maišyti ir permaišyti operiniai vokalai. Tačiau šioje maišalynėje yra savita tvarka, kuri skamba kaip teisingai suderintas klavesinas. Jį žinoma papildo elektroninių efektų skambėjimas erdvinėse garso sistemose. Rodos, veiksmas vyksta ne tik scenoje, bet ir aplink, čia pat salėje. Visi „dalyvauja“ skerdynėse. Vaidyba bei strikinėjimu po sceną neužsiimantys, bet puikiai operą atliekantys vokalistai tiesiog šiurpina savo dainavimo stiliumi ir stovėsena. Makabriškoje puotoje dalyvaujama iki galo.
Šiuolaikiniuose renginiuose vaizdo projekcijomis, rodos, nebenustebins niekas. Tik ne šios operos kūrėjai. Jie naudoja interaktyvius vaizdo perdavimo metodus, kurie įspūdingai pastiprina ir taip šiurpią atmosferą, statiškai operai suteikia mažumėlę dinamikos. Po scena nepastebimai „važinėjasi“ vaizdo kamera, iš kurios vaizdas, žinoma, vizualiai apdorotas, transliuojamas per vieną didžiulį centre stūksantį ekraną. Lyg to būtų negana – palubėje dar 8 mažesni ekranai. Kaip ir priklauso lyg laikrodis dirbančiai mėsmalei –kiekviename iš jų vienas už kitą įstabesni sukrečiantys videomontažiniai intarpai, šiurpūs ir įtaigūs stop-kadrai. Galima pastebėti ir tai, kad scenos apšvietimas menkas. Jo nykumas papildo kraupius skerdynių veiksmus.
Vilniuje parodytos „Massacre“ pastatymas – jau antrasis, jo premjera įvyko 2008 metais Porto mieste. Iki šiol spektaklis jau apkeliavo daug Prancūzijos ir Ispanijos miestų. Pasisekimas ir ovacijos kūrinį lydėjo visuose iš jų. Jis taip pat sulaukė pilnos salės žiūrovų ir Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.
Festivalio „Gaida“ programa Straipsnis apie festivalį Nuotraukos:
