Spektaklis „Persona“: asmenybės susidvejinimas ir pasąmonės konfliktas

Pastarosiomis vėjuotomis balandžio 7-ą ir 9-ą dienomis Vilniuje, Menų spaustuvėje, buvo galima pasinerti į psichologiškai sudėtingą režisierės Agnės Dilytės spektaklį-instaliaciją „Persona“, pastatytą pagal Ingmaro Bergmano kūrybą. Sudėtingus spektaklio veikėjus atskleidžia Severija Janušauskaitė (ponia Folger), Jovita Balčiūnaitė (medicinos sesuo Alma) ir Tadas Gryn (ponas Folgeris). Siužetas prasideda pasakojimu apie aktorę ponią Folger, patekusią į ligoninę dėl neaiškios gyvenimo krizės, kurios metu nustoja kalbėti. Ji yra slaugoma seselės Almos. Alma – įkyri, bet draugiška, dora, jauna mergina. Seselės prisistatymas savo pacientei sudaro įspūdį, jog ji gyvena gražų, net idilę primenantį gyvenimą. Alma nuo vaikystės žinojo, jog bus medicinos sesuo, todėl džiaugiasi savo darbu bei būsimomis vestuvėmis su savo sužadėtiniu. Laikui bėgant Folger ir Ana susidraugauja. Nors aktorė netaria nė vieno žodžio, bet tarp abiejų moterų užsimezga draugystė. Jos leidžia laiką prie jūros. Vienu metu, besilinksminant ir vartojant svaiginančius gėrimus, atsiskleidžia seselė Ana. Ji išsipasakoja apie savo praeities seksualinį nuotykį pleže su nepilnamečiais berniūkščiais ir gerai nepažįstama moterimi bei apie padarytą abortą. Ana, naiviai tikėdama, mano, jog jos išpažintį nuošidžiai išklauso ir supranta aktorė ponia Folger. Galų gale, jaunoji mergina išsiaiškina, jog jos intymus prisipažinimas ir jausmai pacientei tėra tik pramoga. Todėl Ana pasineria į pasąmonės konfliktą su Folger. Taip šis konfliktas išprovokuoja abiejų herojų slepiamus jausmus, kuris ištrina moterų asmenybių skirtumų ribas ir atskleidžia slepiamus ir nepatirtus instinktus. Visas spektaklio scenarijus pasichologiškai įtemptas ir intriguojantis. Aktorė S.Janušauskaitė beveik netardama nė vieno žodžio puikiai atskleidžia sunkią ir be galo sudėtingą ponios Folger asmenybę. Tačiau J.Balčiūnaitė spektaklio pradžioje į savo personažą sunkiai įsijaučia ir jaučiama tam tikra nedidelė riba tarp pačios aktorės ir jos veikėjos, bet įpusėjus vaidinimui ši riba dingsta. Na, o aktorius Tadas Gryn pasirodo tik pačiame siužeto pabaigoje. Aktoriaus atsiradimas scenoje pasirodė kiek komiškas, lyg netyčia į sceną išlindęs teatro darbininkas. Nepaisant to, trumpa pono Folgerio rolė pridėjo dar didesnio dramatiškumo visam veiksmui. Nepamirškime ir scenos dekoracijų, kurias kūrė scenografas Artūras Šimonis. Tikrai įdomų įspūdį paliko didelė krūva plunksnų, kurios buvo aktorių išmėtytos po visą sceną. Linksmai pūkais aplipo ir priekinių eilių žiūrovai. Tačiau scenos gale kabėjusi baltų nasrų dekoracija nebuvo suprasta. Epizodais romantišką foną sukurdavo bangų ošimas ir žuvėdrų klyksmai. Už garsus buvo atsakingas kompozitorius Antanas Jasenka. Apibendrinant, spektaklis tikrai atviras, subtilus ir sukrečiantis. Jame verta apsilankyti ypač tiems, kuriems svarbios egzistencialistų keliamos problemos kaip žmogaus vienatė, baimė, liūdesys, susvetimėjimas bei intymumo tema. Kiek žmonės gali būti artimi ir ar reikia tokio artumo? Kiek galima eiti į kitą žmogų, kad tavęs tai nesulaužytų, kur yra ribos?