Antroji Martyno Starkaus knyga „Tuk tuk Indija“ Vilniaus knygų mugėje sulaukė išskirtinio dėmesio: leidyklos „Tyto alba“ redaktorė ir literatūros projektų vadovė Aušra Karsokienė prisipažino nesitikėjusi tokio skaitytojų antplūdžio. Knygos pristatymo negalėjo išgirsti ir pamatyti visi norintieji, žmonės sėdėjo ne tik ant grindų, bet rikiavosi ir už salės durų.
Infiltruotieji – taip A.Karsokienė apibūdino knygos autorių Martyną Starkų, žurnalistą ir keliautoją Vytarą Radzevičių bei rašytoją ir žurnalistą Andrių Užkalnį. Anot jos, šie vyrai primena režisieriaus Martino Scorsese filmą „Infiltruoti“. „Šie vyrai atlieka tokius žygius, kuriuos sau leisti galėtų ne kiekvienas pirmojo pasaulio atstovas“, – sakė ji.
Tai nebuvo eilinis pristatymas – kiekvieną pasakojimą lydėjo nuoširdus klausytojų juokas, o Martynas ir Vytaras nevengė kandžių replikų bei savikritikos. Kupinas linksmos ironijos, bet labai nuoširdus susitikimas su skaitytojais paliko geromis emocijomis paženklintą įspūdį, todėl geriausias būdas papasakoti apie knygą – paties autoriaus bei susirinkusiųjų žodžiai.
Be lietuviškos duonutės ir silkutės
Andrius Užkalnis: „Tuk tuk Indija“ nėra tokia knyga, kurią paprastai noriai pagriebiu. Lietuvių turizmo knygų rašymo tradicija – dienoraštinė. Apie bėdas ir džiaugsmus, kai grįžęs į Lietuvą paragauji lietuviškos duonutės ir silkutės. Ši knyga pasirodė visiškai kitokia. Abu vyrai keliauja sunkiomis sąlygomis: surūdiję automobiliai, viešbučiai su tarakonais, bet Martynas knygoje tuo pasakojimo neužbaigia, nes jis pirmiausia žiūri į žmones. Įdomiausia šioje knygoje – charakteriai.
Apie vieną pagrindinių knygos herojų – Martyno kelionių draugą ir kolegą – Vytarą Radzevičių, kalba jis pats, negailėdamas pašaipos ir ironijos, nuo kurių klausytojai tiesiog leipsta juokais.
Vytaras Radzevičius: Knygoje Vytarą Radzevičių galima statyti į Vingių Jono ar Kristijono Donelaičio personažo Slunkiaus vietą. Iš pirmo žvilgsnio, knygoje daugiau personažo Starkaus nuotraukų nei Radzevičiaus. Kyla klausimas: tai atsitiktinumas ar apgalvotas sprendimas? Beje, su herojaus Radzevičiaus nuotraukomis vėl nepadirbėta. Stambesniojo personažo išvaizda tikrai galėjo būti pagerinta, naudojant pažangias šiuolaikines kompiuterines technologijas, bet neparodyta derama pagarba nei žilam plaukui, nei amžiui. Šioje knygoje kiekvienas žmogus turėtų sau atrasti kažką artimo.
Būsimam skaitytojui palinkėčiau įsigilinti į personažų tarpusavio santykius, jausmus ir jų kaitą, o fantastines detales palikti bendrame plane. Martynai, labai džiaugiuosi šia tavo knyga, ją skaitydamas tarsi iš naujo atsidūriau „lachūdros“ (taip kelionės metu buvo pavadintas automobilis) glėbyje ir kartu su puikiais pakeleiviais dar kartą įveikiau tūkstančius kilometrų didelės ir neaprėpiamos Indijos keliais, iš naujo patyriau nuotykius, kurie suteikė mūsų gyvenimui naujų spalvų.
Apie optimizmą, tarakonus ir humoro jausmą
Andrius Užkalnis: Martynai, ta Indija, kurią aš mačiau, yra tikrai labai panaši į tą, kurią pamatei tu, tik galbūt nuvažiavai tolimesniais keliais. Man pasidarė įdomu, jog, nepaisant tuščių dalykų registravimo, kurie yra neigiami ir galbūt nemalonūs, tokių kaip vidurių sutrikimai ir gedimai ar tiesiog kraują stingdantis Indijos biurokratijos elgesio su žmonėmis pobūdis, kuris persismelkia į viską, knyga yra be galo optimistiška. Tiesiog su kiekvienu skyriumi ji atrodo vis optimistiškesnė ir šviesesnė. Tu specialiai to siekei ir bandei parodyti Indiją geresnę, negu ji yra iš tikrųjų, ar galbūt teisūs tie, kurie sako, kad Indijos transporto ministerija paslapčia parėmė šios knygos leidimą?
Martynas Starkus: Tiesą pasakius, gyvenime esu labai bambantis ir niūrus žmogus, mane galima įsivaizduoti kaip „Skrudžo“ personažą. Bet tai tikriausiai mano išorė, nes viduje – kitaip. Suprantam, jog be humoro jausmo nepajudėsi iš vietos, todėl juokiamės tiek iš savęs, tiek vienas iš kito, tiek iš visos aplinkos. Kalbant apie tą aplinką, dažnai būname nuoširdžiai nustebę ir kaip indai, juokingai kraipydami galvas, sakome: „What to do, what to do?“ . Žmona manęs klausė, kodėl visą puslapį skyriau tokiai apeigai kaip tuštinimasis ir kairės rankos taisyklė. Aš aprašiau tai detaliai, nes mums buvo tiesiog labai įdomu. Svarbu bandyti ir atrasti kažką naujo, tai, kas mums nėra įprasta, pavyzdžiui tarakonai. O pasižiūrėjus į Vytarą ir išgirdus: „o, šiandien miegosim ne vieni“, tiesiog supranti, jog toks gyvenimas, todėl tiesiog juokiesi, šaipaisi iš to.
Apie nušvitimą aplankius Indiją ir keliones be išankstinių nuostatų
Aušra Karsokienė: Kaip jums kilo idėja tyrinėti kraštą, kuris jau yra ištyrinėtas pusės pasaulio?
Martynas Starkus: Mes nesirenkam savo kelionių pagal tam tikras išankstines nuostatas. Mes visada atsargiai ir skeptiškai žiūrėjome į tuos žmones, kurie praleidę porą savaičių Indijoje ir grįžę neišlenda iš sarių, ar valgo tik indišką maistą. Galbūt ir yra tokių žmonių, kurie iš tiesų nušvinta, bet dažnai pasitaiko tokių, kurie tai daro tik dėl mados. Mes esame tiesiog paprasti europiečiai, kurie patenka į svetimą aplinką ir ilgai viskuo stebisi.
Vytaras Radzevičius: Mes esame stebėtojai, o ne kūrėjai, stebime tai, kas vyksta. Natūralios emocijos – mūsų žanras, savotiška antropologija, nepagrįsta išankstinėmis nuostatomis.
Apie kairiosios rankos taisyklę, arbatą su pienu ir Indijos kvapą
Andrius Užkalnis: Man pačiam po kiekvienos kelionės lieka kažkokia mažytė detalė, ko nors išmoksti ir po to grįžęs iš tos šalies elgiesi kitaip. Aš asmeniškai po Indijos atradau tą seną anglišką įprotį – pradėti rytą nuo arbatos su pienu. Kas jums abiems pasikeitė po Indijos?
Martynas Starkus: Aš iki šiol negaliu išvengti įpročio, susijusio su kairės rankos taisykle. Indijoje kairiąja ranka negalima nieko liesti, nes ji yra skirta higieniniams dalykams, užsidarius vienam tualete. Taigi iš įpročio laikau kairę ranką po stalu, o ilgainiui supratau, kad tai yra gana patogu, bet tai nereiškia, jog toliau naudoju tą ranką higieniniams reikalams, grįžau prie civilizacijos.
Vytaras Radzevičius: Aš irgi grįžęs gerdavau arbatą su pienu, buvau labai pamėgęs ir dar tokią labai saldžią, bet po truputį atpratau. Man liko ne naujas įprotis, o su Indija susijęs prisiminimas – kvapas. Ji iš tikrųjų turi keistą kvapą, smilkalų sumišusių su kažkuo, toks salsvas, savitas kvapas. Kai kine žiūrėjau filmą „Lūšnynų milijonierius“ ir rodė Mumbajaus lūšnynus, tarsi jutau tą kvapą tiesiog kino salėje.
Apie talentą ir pinigus
Andrius Užkalnis: Martynai, ar norėtum parašyti knygą apie Kiniją?
Martynas Starkus: Dabar man atrodo, jog tampi savo tradicijų įkaitu, jeigu buvo kelionė – turi būti ir knyga. Žmonės klausia: „Na, tai kaip su Kinija, kaip su Amerika?“, bet neturiu tiek talento, kad iš kiekvienos kelionės kažką išmelžčiau. Turbūt Kiniją pralesiu.
Andrius Užkalnis: Kas būtų nutikę, jei jūsų kelionės į Indiją biudžetas būtų triskart didesnis?
Martynas Starkus: Biudžetas mums nėra pagrindinis stabdis ar variklis. Žinoma, jis suteikia ramybę, bet Indija yra ta šalis, kurioje daug pinigų nereikia.
Apie patarimus prieš vykstant į Indiją
Aušra Karsokienė: Kokių patarimų duotumėte žmogui pirmą kartą vykstančiam į Indiją? Ar vienas iš patarimų būtų perskaityti „Tuk tuk Indija“?
Martynas Starkus: Kažkas iš mano pažįstamų keliavo į Indiją ir knygą vežėsi kartu. Paklausiau jo, ar tik buvo pasiėmęs, ar ir skaitė, o jis atsakė, jog tik truputį, bet dėl to, kad buvo pasiėmęs tikriausiai viskas taip gerai ir sekėsi. Faktiškai, važiuodami galite pasiskolinti iš ko nors, tiesiog nešiotis šalia ir viskas bus gerai. Keliaujant į Indiją reiktų vieno pagrindinio dalyko – pasiimti gerą humoro jausmą ir nebijoti pasijuokti iš savęs, netgi jeigu būna labai sunku fiziškai ar morališkai.
Skaitytojų klausimai apie poreikį keliauti, knygos pavadinimą ir ateities planus
Skaitytojas: Kodėl jūs keliaujate?
Martynas Starkus: Kad pabėgtume nuo rutinos, nuo vaikų. Iš tikrųjų pasakysiu labai atvirai ir paprastai: kai pradėjome savo keliones nuo Afrikos, su Vytaru filmavome filmą, tai buvo pabandymas, visiškai netikėtai patikęs žmonėms. Mes supratome, kad tam tikri dalykai Lietuvoje yra mėgstami ir jų trūksta. Dirbdami žurnalistais ir susidurdami su masinės informacijos priemonėmis, ne visada darome tai, ką norime. Kelionės yra tas dalykas, kurį mes saugome ir kuriuo labai didžiuojamės. Kaskart grįžę mes sakom: viskas užtenka, reikia rūpintis vaikais, kiek galima blaškytis, bet praeina kažkiek laiko ir vėl norime keliauti, tai gaunasi savaime.
Skaitytoja: Kodėl knygos pavadinimas „Tuk tuk Indija“?
Martynas Starkus: Istorija labai paprasta, iš pradžių ketinome Indiją apkeliauti moto rikšomis, triračiais, taip vadinamais „tuktukais“, bet supratom, kad jų galingumas nedidelis, todėl toli nenuvažiuosime, be to, taisyklės neleidžia įvažiuoti į didmiesčius. Kita vertus, šis pavadinimas mums labai patiko dėl žodžių žaismo, daugumai atrodo, jog tai beldimasis į Indijos duris, o drauge tai indiškos transporto priemonės pavadinimas.
Skaitytojas: Kada pasirodys naujosios kelionės į Pietų Ameriką vaizdo medžiaga?
Martynas Starkus: Labai nemėgstu kalbėti apie ateitį, bet pagal visus susitarimus, rugpjūčio mėnesį mūsų nuotykius iš Pietų Amerikos transliuos TV3 televizija, iškart po vakaro žinių, prieš krepšinio čempionatą. Kol kas tai yra tik planai, bet tikiuosi, jog taip ir bus.
Reporeterė Laura Bojarskytė
Vilniaus knygų mugė 2011
