Trupės „Teatriukas“ mes beveik nematome ir negirdime viešojoje erdvėje. Kodėl taip yra? Priežasčių, kaip jie patys sako, yra daug: „Keturiolika teatro sezonų praėjo labai greitai, nespėjome įsivažiuoti.“ Tačiau gal tai sąmoningas trijų aktorių sprendimas kurti savo erdvę tik ten, kur norisi? Juk, savikritiškai mąstant, gal per sunku trise kovoti prieš besikeičiančias rinkos sąlygas? O gal koją kiša finansinis aspektas – reklamai ir viešinimui reikia ne tik pinigų, bet dar ir laiko bei žmogiškųjų resursų? Yra kaip yra – trys aktoriai, baigę aktoriaus-filologo (VU) studijas, sugalvojo įkurti savo teatrą. Juk apimti idealizmo jauni žmonės dažniausiai negalvoja apie jokius resursus ir krizes... - Kaip apibūdintumėte „Teatriuką“ 5 žodžiais?
- „Teatriukas“ - įgyvendintas siekis kurti ir pragyventi iš savo profesijos.
- Kokį įdomiausią ar įsimintiniausią įvykį teatro istorijoje prisimenate?
- Istorijos… Esame vaidinę trims vaikams Žemaitijoje. Pirmaisiais metais neturėdami organizacinės patirties susiorganizavome spektaklį mažame Žemaitijos kaimelyje. Atėjo 3 vaikai. Visvien vaidinome – pasirodo, jie teatro pasirodymą matė pirmą kartą savo gyvenime! Užtat iki šiol prisimename. Didieji pasirodymai Vingio parke ar kitose vietose nesukelia tokių jautrių prisiminimų. Arba spektaklis LR Prezidentūroje, kuriam ypatingai ruošėmės, nuomavome brangius radijo mikrofonus, kurie tvirtinasi prie galvos, nereikia jų nešioti rankoje, o kai suėjo žiūrovai kartu su apsauginiais – aparatūra pradėjo taip baisiai cypti – pasirodo, kad apsaugos sistema tokia, kad naudoti radijo mikrofonų negalima. Teko visą įgarsinimą kuo skubiau išjungti. O mes tik norėjom, kad vaikai viską gerai ir aiškiai girdėtų…
- Keliais žodžiais apibūdinkite savo aktorių kolektyvą?- Mūsų kolektyvas – tobula trejybė. Idėjų generatorius - Žilvinas, idėjų realizuotoja - Dalia, na, o įdėjų atlikėjas - Artūras. Arba kitaip sakant, režisierius, vadybininkė ir trys atlikėjai.
- Ar jūsų teatrui būdingos žmogiškos aistros?
- Esame be galo aistringi! Kartais giname savo idėjas ir įsivaizdavimus iki išnaktų ir su ašaromis! Kadangi dažniausiai vaidiname vaikams, tai mūsų didžiosios aistros lieka repeticijų studijoje, o ne scenoje. Vaikams to rodyti, mūsų nuomone, nereikia.
- O kaip, Jūsų nuomone, kultūrą supranta mūsų visuomenė?- Mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad visi esame kultūringi, o savęs realizavimas turėtų atsispindėti ekonominiuose pasiekimuose. Deja, taip nėra. Pirmoje vietoje turi būti kultūra ir švietimas, paskui jau visokie kiti pasiekimai. Todėl pagrindinė „Teatriuko” misija yra ugdyti vaikų kūrybiškumą, kultūros suvokimą ir bendražmogiškąsias vertybes.
- Kokie spektakliai Jūsų gretose, taip sakant, ,,einamiausi"?- Dabar kiek pastebime, jaunos šeimos su vaikais renkasi labiau interaktyvius, pažintinius spektaklius ar renginius. Nebenori, kad vaikai liktų tik nebylūs stebėtojai tamsioje teatro salėje (gal todėl „Teatriuko“ pasirodymuose niekada nebūna pilnai užgesinama šviesa). Vaikai yra pakankamai drąsūs ir kūrybingi, nori būti spektaklio dalyviais. Todėl „Teatriuko“ spektakliuose žiūrovas visuomet pilnavertis bendraautorius. Kiti trupės privalumai – muzikalumas (nulemtas didelio muzikinių programų poreikio) ir mobilumas (spektaklius rodome miestų šventėse, bibliotekose, ligoninėse, stovyklose, parkuose ir panašiai. Žinoma, priklausomai nuo poreikių ir atskirų projektų). - Koks tas ,,dabartinis teatras”?
- Dabartinis teatras įvairus. Pikta, kai iš tėvų nuskamba mintis, kad „nėr kur su vaikais savaitgalį nueiti“, o kai pats organizuoji pasirodymą – susiduri su milžiniška konkurencija. Juk teatro vaikams konkurentai yra ir žaidimų kambariai, ir kinas, ir TV, ir animatorių programos klubuose, kavinėse ir pan. Reikia kažkiek domėtis, kad suvoktum, kas, kur ir kokio lygio vyksta.
- Kaip atsirado tradicija po kiekvieno spektaklio surengti kavos/arbatos aptarimus, vaišes?- Tradicijas kuriame vadovaudamiesi savo vertybėmis – nuoširdumas, paprastumas, tikras ir tiesioginis bendravimas su vaiku kaip su sau lygiu. Kai du sezonus vaidinome savo kūrybinėje studijoje Užupyje, tuomet visą dieną paskirdavome spektkaliui – ryte patys tvarkydavome „Teatriuką“, po repeticijų kabindavome prožektorius, siurbdavome dangas, paskui pasitikdavome žiūrovus prie durų, suvaidinę spektaklį atnešdavome arbatą, kviesdavome pabendrauti, paklausti, kas buvo neaišku, ar įdomu, paliesti dekoracijas, darydavome bendrą nuotrauką. Tai veikė kaip „Teatras – namai“, ilgainiui susiformavo tėvelių grupės, kurie patys atsinešdavo arbatos, sausainių, dovanų, susitikdavo, tapome draugais. Tai tapo savotiška marketingo priemone, klubu. Iš to laikotarpio dar dabar turime savanorių, draugų, kurie padeda kai reikia, dovanoja savo 2 procentus mokesčių. Aišku, buvo tų, kuriems toks „artimas teatras“ nepatiko ir daugiau nebesilankė. Šiuo metu studijoje „33“ Paupyje nebevaidiname (pavargome dirbti ir valytojais, ir rūbininkais, ir kasininkais ir t.t.), keliaujame į kitas erdves (užtat tenka dirbti krovikais ir vairuotojais), o darbas scenoje lieka tik pati trumpiausiai trunkanti ir smagiausia veiklos dalis.
- O dabar papasakokite ką nors, kas tik šauna galvon, pavyzdžiui, apie ką nors ko nematome, negirdime viešojoje erdvėje.- Naujienos - šį sezoną „Teatriuką“ rasite sekmadieniais kino teatre „Pasaka“. O naujausia mūsų premjera – kalėdinis spektaklis šeimai pagal islandų liaudies pasakas „Trylika senukų iš ledo šalies“. Kviečiame švęsti Kalėdas su „Teatriuku“ ir net trylika Kalėdų Senelių!
Parašė Ilma Barbarovičiūtė ir Linas Aliukonis
