Projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ dvyliktokų pusfinalio nugalėtojas Matas Baltrukevičius iš Alytaus Šv.Benedikto gimnazijos šiemet viktorinoje dalyvavo jau trečią kartą. Matas du kartus yra tapęs antrosios vietos prizininku šio projekto finaluose, antrąsias vietas iškovojo ir respublikiniuose Česlovo Kudabos geografijos bei „Žynio“ konkursuose. Jis dalyvauja tarptautinių olimpiadų atrankose, organizuoja „Intelektualų kovas“ savo mokykloje ir rašo Subobjektyvų Blogą apie Futbolą. Apie politiko karjerą svajojantis abiturientas turi kelias lyderiui labai svarbias savybes – jis pasitiki savimi, atkakliai siekia savo tikslų, nori pasitarnauti žmonijos labui ir tiki, jog gali ką nors pakeisti.
– Kokia tavo sėkmės paslaptis?
– Sekmės paslaptis – talentas ir disciplina. Nesu žmogus, kuriam lengva daug dirbti, bet jau dvylika metų bandau save motyvuoti. Jei nevyktų konkursai arba juose nesisektų, turbūt mokyčiausi žymiai prasčiau.
– Šiemet baigsi mokyklą. Ar greitai prabėgo dvylika metų? Kokia jų reikšmė tau?
– Dvylika metų prabėgo labai greitai, puikiai prisimenu 26 žmones, su kuriais pradėjau lankyti mokyklą. Džiaugiuosi, kad daugiau nei pusė iš jų lydi mane ir dabar. Tai buvo ir tebėra fantastiškas laikas aplinkoje, kurioje gali būti savimi, tau skiriamas dėmesys ir gali ugdyti savo dvasią.
– Ką svarbaus ketini nuveikti mokykloje per likusį laikotarpį?
– Išnaudoti visas galimybes pabendrauti su draugais, kurių galbūt nematysiu ilgus metus, pasisemti žinių. Gražiai užbaigti „Intelektualų kovas“, kurias vykdau savo mokykloje, galbūt rasti įpėdinį, kuris tą veiklą tęstų.
– Kokie įvykiai iš mokyklos gyvenimo ilgam išliks tavo atmintyje?
– Pirmoji ir paskutinioji Rugsėjo pirmosios. Tai ypatingiausias laikas, pradžios ir pabaigos nuojautos. Ir, aišku, „Tūkstantmečio vaikų“ pusfinalis dešimtoje klasėje su fantastišku bendraklasių palaikymu.
– Jau trejus metus iš eilės dalyvauji žinių viktorinoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Kas skatina grįžti?
– Tai, kad tikiu, kad dar nepademonstravau savo tikrųjų galimybių. Pažadu, kitais metais negrįšiu...
– Esi sakęs, jog laidos prodiuseriui Laurynui Šeškui, netgi gyvam esant, galėtum pastatyti paminklą. Kokie L.Šeškaus nuopelnai tau yra svarbūs?
– Tikrai taip sakiau? Neprisimenu, bet greičiausiai dėl to, kokią teigiamą įtaką šis žaidimas padarė mano gyvenime. Patikėjau savo galimybėmis ir užgriuvo sėkmė. O visgi paradui vadovauja Laurynas.
– Šiemet pagaliau tapai vieno iš projekto pusfinalių nugalėtoju. Ar tikėjaisi laimėti?
– Stengiausi apie vietas negalvoti, bet kartais pasąmonėje pamąstydavau, pavyzdžiui, kaip rengsiuosi per finalą... Džiaugsmo buvo labai daug, tačiau jaučiau ir beprotišką nuovargį bei skausmą. Turiu savo receptą, kaip reikia žaisti, ką valgyti ir ko nevalgyti prieš filmavimą. Receptas sunkiai įvykdomas fiziškai, bet neša sėkmę – tai reiškia, kad verta. O tikrasis džiaugsmas atėjo vakare, kai pajutau: „Taip, aš tai padariau!“.
– Kokios tavo savybės ar kokie asmenys padėjo nugalėti?
– Greita reakcija, mokėjimas visiškai susikoncentruoti į žaidimą ir sėkmė. Taip pat mama, kuri praleido tik vieną filmavimą per „mano televizijos epochą“, visi draugai, kaimynai, nepažįstamos močiutės ir nepažįstami pradinukai, kurie džiaugiasi, kad aš ten dalyvauju.
– Kokie tavo ateities planai, koks gyvenimo tikslas?
– Planuoju studijuoti istoriją arba politiką, o ką veiksiu baigęs studijas, sunkiai įsivaizduoju. Tikslas – būti laimingu žmogumi, bet kadangi jaučiu kolektyvinę atsakomybę už visas šio pasaulio negeroves, bus be proto sunku tai padaryti... Norėčiau padaryti kažką tokio, kad neliktų karo ir bado ir visi gražieji vargšai „negriukai“ sakytų, kad „tas didelis baltas dėdė kažką visai gero padarė“.
– O ką manai apie emigraciją? Ar pats žadi emigruoti?
– Mano požiūris neigiamas, nors pats, jei baigsiu politikos mokslus, galbūt tapsiu diplomatu ir dirbsiu už Lietuvos ribų. Tai du labai skirtingi dalykai – dirbti Lietuvos labui ir ieškoti laimės svetur dėl savo asmeninių interesų arba patikėjus, kad esi toks genialus, jog nė vienas Lietuvos universitetas negali pasiūlyti nieko įdomaus. Bet kiekvienas tegul renkasi savo kelią.
– Ką norėtum pakeisti Lietuvoje, kad visiems gyventi būtų geriau?
– Požiūrį į valdžią. Lietuviams trūksta tolerancijos savo valdžiai. Visi jos nekenčia, nors patys rinko arba nebalsuodami darė dar blogiau. Jei tai pasikeistų, galbūt Lietuva gautų tai, ko nusipelnė, prezidentą su šypsena, kuris tautą įkvėptų...
– Ko palinkėtum jaunesniems moksleiviams ir ateities kartoms?
– Kovos dvasios. Neapleisti savo idealų ir kuo ilgiau kovoti kad ir dėl to, kas atrodo neįmanoma.
