Nežinau. Tikrai nežinau ar darau gerai. Galbūt gerai. Ir tikrai ne dėl to, kad esu girdėjęs, kad kai kurie kiti žmonės panašiai daro. Beto, jei žinočiau, jog darau blogai, tikrai nedaryčiau. Turbūt, tikrai. Greičiausiai nedaryčiau. Nedaryčiau?.. Tu, spėju, dėl to ir klausai mano bėgimo pulso, nes jis nė velnio konkrečiai neatsako nei į vieną tavo klausimą. Jis, labai tikiuosi, tik parodo kryptį ir suteikia galimybę tau pačiam ieškoti ir pažinti savojo bėgimo grožį, atrasti ryžtą, ugdyti valią ir galiausiai visu šituo gėriu mėgaujantis judėti finišo link ne tam, kad jį greičiau pasiekti, o tam, kad galėtum kuo greičiau vėl ir vėl startuoti.
Savaitei buvau nuklydęs į Kuršių neriją. Ta atmosfera, nepaprasto grožio gamta, tas marių kvapas, smėlis, jūra, ta tyla ir ramybė yra kažkas nepaprasta ir, mano akimis, yra idealiausia vieta sporto stovyklai. Akys, nors ir buvo tos pačios, tačiau jos matė visai kitą vaizdą ir pats bėgimo pojūtis tapo visiškai kitoks nei risnojimas iki skausmo žinomomis trasomis. Po šios stovyklos, turiu pripažinti, į bėgimą pradėjau žiūrėti kiek kitu kampu – išmokau bėgant pakelti akis ir džiaugtis aplinka, išmokau sustoti ir apsidairyti. Nesuprantu, kur tiek laiko skubėjau prieš tai?
Oras, tiesa, buvo šiek tiek per šaltas šimtaprocentinei savirealizacijai. Sakyčiau, kad pusę nerijos užkariavau per dvi dienas, per kurias įveikiau 57 ir 53 km. . Nuo pat atvykimo aš niekaip negalėjau sustoti mėgautis laisve. Mano širdis kaskart daužėsi aunantis man neįprastus trail batus, kuomet dar tik žvelgiant pro langą ji nujausdavo tą bėgimo laisvę, kurioje nebuvo jokių taisyklių. Nebuvo jokių laiko apribojimų – dienomis šviesdavo saulė, o naktimis kelią rodydavo tobulo ryškumo mėnulis su žvaigždžių piešiniais. Erdvėje ribodavo tik vanduo, kuris daužydavosi į apšalusį krantą ir sukurdavo tobulą muziką. Tuo tarpu šaltis ir košiantis žvarbus vėjas suteikdavo šiokią tokią intrigą kovojant su savimi, kai sušalęs kūnas instinktyviai bandydavo suktis namų link, o mintys vis dar šuoliuodavo nevaldomos tolyn.
Visgi, kitoms Kuršių nerijos atkarpoms neįveikinėti užteko blaivaus proto, kadangi atšalus orams ilgos kelionės galėjo pasibaigti ypač skaudžiai. Kitas kelias dienas mėgavausi trumpesnėmis, bet greitesnėmis treniruotėmis paplūdimyje ir sukilimais kopose. Stovyklai įpusėjus vis sunkiau sekdavosi pakilti iš lovos, o išbėgus iš šiltų namų jausdavausi taip, lyg būčiau koks išmanusis telefonas ištrauktas šaltyje – kurio programa lyg ir veikia, tačiau labai neužtikrintai. Lyg ir bėgi, bet tuo pačiu metu plaukioji po trasą nesuvokdamas situacijos. Tai trukdavo kelis kilometrus, kol organizmas adaptuodavosi. Įdomus jausmas.
Neriją esu kartą įveikęs dviračiu, bet bėgant ją atradau visiškai kitokią: aplankiau begalę įlankų, kalnų, kopų, paplūdimių. Labiausiai patiko aukščiausia nerijos kopa - Vecekrugo, Naglių gamtos rezervatas ir kelią pastojęs gyvas briedis. Į stovyklą atvažiavau su šiokiu tokiu kilometražu - paskutinius du mėnesius įveikadavau vidutiniškai po 130 kilometrų per savaitę. Apie tai nuoširdžiai palinkėčiau pagalvoti ir tau, jei kada sugalvosi ką nors panašaus, vien tam kad nelūžtum iškart po pirmo rimtesnio išbėgimo. Antraip, ko išvis važiuot? Sporto stovykla gi negali būti lengva. Ir prieš tai surinkti kilometrai gali ją padaryti truputį lengvesne. Per savaitę nubėgau niekingus 211 kilometrų ir tikiu, kad galėjo jų buti dar daugiau. O jeigu tau kyla klausimas, kodėl nesiruošdamas jokioms konkrečioms varžyboms kaip koks maniakas rinkau nesuvokiamą kilometrų kiekį, siūlau pradėti skaityti nuo pradžių, gal ten rasi atsakymą.
Pabaigai, gali iki paraudonavimo apgaudinėti save, kad negali pajudėti, nes neturi neperpučiamos striukės, šypuotų batų ar neperšlampamų kojinių. Tačiau suprask vieną dalyką. Tampa visiškai nesvarbu kokį skudurą nešioji, ar kokius kaliošus avi tuomet, kai tiesiog nesugebi susimotyvuoti, atsistoti ir išbėgti į galbūt kiek mažiau patogią, bet ypatingą erdvę. O tu visgi pabandyk!
Ultramaratonininkas Vaidas Žlabys
