Viešojo transporto ypatumai Kaune

Visi žinome, kad kai atsibosta žiūrėti televizorių (nes kad ir kurį kanalą bejungtum visur rodo tą patį tik kitaip), internete jau peržiūrėti visi juokingi vaizdeliai ir ant stalo guli krūva išspręstų kryžiažodžių knygelių, norisi kažko tokio, kas prablaškytų nuobodulį. Ypač dabar, kai už lango drąsiai save demonstruoja ruduo. Taigi aš turiu jums puikų sprendimą. Tikiuosi skirsite tas kelias minutes savo brangaus laiko mano pasakojimui ir galbūt tas kavos puodelis, kurį dabar laikote rankoje, arba kelionė į darbą nebebus tokia nyki. Pati tik ką iškėliau vieną koją iš savo mielo mažo miesto Utenos, pradėjau studijuoti Kaune, tad mėgaujuosi nebe rutina, bet nuostabių netikėtumų lavina. Nuo pat pirmųjų dienų aš vis surandu, pastebiu, susiduriu su kažkuo nauja. Štai pavyzdžiui, kad ir troleibusai ir autobusai, kurie yra nepamainomi studento draugai. Jau pačią pirmąją dieną (rugsėjo 1 d.) man reikėjo nuvažiuoti iki savo fakulteto. Negana to, kad tą dieną troleibusai streikavo, tai dar ir į nemalonią situaciją sugebėjau papulti. Atsidarius troleibuso durims, aš lipdama į jį sugebėjau netyčia priliesti lipančios iš jo moters ranką. Kad jūs būtumėte matę, kokią sceną man ji iškėlė, kiek rėkė ant manęs!!! Aš jai sakiau „atsiprašau“, bet kas iš to. Kaip vėliau išsiaiškinau – tai toks pagyvenusių, dažniausiai senmergių, moterų tipas. Jos pyksta ant gyvenimo ir, aišku, dėl to esi kaltas tu, nes pasimaišei joms po kojomis. Tą dieną susinervinau, bet dabar jau  pernelyg nekreipiu į jas dėmesio. Antras smagus dalykas įvykes troleibuse man buvo pasivažinėjimas su vaizdo ir garso efektais. Kaip suprasti? Ogi vieną rytą važiavau į paskaitas ir į troleibusą įlipo porelė. Jie atsistojo ir mergina apsikabino vaikiną. Viskas būtų buvę lyg ir nieko, tačiau tai, kad jie stovėjo, labai sutrukdė vienai iš tų anksčiau jau minėtų piktų senmergių. Mat jai kaip tik tuo momentu prireikė pasižymėti bilietėlį, o pastarieji stovėdami užstojo tą aparačiuką (čia reiktų paminėti, kad jai prisireikė būtent to aparato, o ne tų kitų dviejų, kurie buvo jai už nugaros). Na o tada jau prasidėjo „Tu man – aš tau“ šou. Moteris rėžė skambią ir riebią frazę jiems: „Stovit čia apsikabinę, kaip varlės pavasarį besiporuodamos, žmonės negali nė praeit“. Vaikinas buvo nepėsčias ir atrėžė atgal (tiesa nevisai taip gražiai ir būtent dėl to aš jo žodžių necituosiu, manau, jūsų vaizduotė pakankamai laki, kad įsivaizduotumėte jo žodžius). Moteris nesutriko, nes prie jos prisidėjo kita jos sielos draugė, per visą troleibusą užrėkusi, kad mergina yra ne kokia, nes ne vaikinas ją apsikabino, o ji jį. Jie koliojosi dar keletą minučių ir galbūt viskas būtų tęsesi dar ilgiau, jei ne tai, kad neapsikentusi porelė išlipo vos tik troleibusui sustojus. Tikra melodrama už dyką, ką galiu pasakyti daugiau. Aš ją stebėdama pasijaučiau ne itin maloniai, tačiau kiti žmonės, matyt, įpratę prie tokių nekokių vaizdelių, nekreipė dėmesio. Dar vieną kartą, kai man teko važiuoti troleibusu, moteris paprašė vaikino, kad šis pažymėtų jai bilietėlį, nes buvo daug žmonių ir jai sunku buvo prieiti prie to aparatėlio. Kai šis paėmė bilietėlį ir pažiūrėjo kuria puse jį įdėti, toji moteris pasišiaušė, lyg katė, ant kurios užpylė vandens. Su tokiu siaubo pilnu žvilgsniu ir dar siaubingesne veido išraiška ji tėškė tam vaikinui tokius žodžius: „Kodėl tu žiūri į mano bilietėlį?“. Pastarasis, savaime suprantama, sutriko. Žinot, aš irgi būčiau sutrikusi. Nežinočiau nė ką galvot: ar tai žaibo greitumo amnezija ar kokia nors nevykusi provokacija? Iš tikrųjų reiktų paminėti dar ir tai, kad nors Kaune ir yra Zoologijos sodas, bet pigiau galima pamatyti gyvūnėlių važinėjantis mieste viešuoju transportu. Kaip jau minėjau anksčiau, čia galima sutikti varlių. Dar, jei važiuotumėte ryte (apie 8 val.) arba per patį piką (apie 17 val.) jūs galėtumėte ne tik išvysti silkių, bet ir pats pasijusti viena iš jų. Tai toks momentas, kai įsispraudi į troleibusą ar autobusą ir meldiesi, kad užsidarant jo durims, tau neprispaustų rankos, kojos ar dar kokios tavo kūno dalies. O štai jei labai norite ir turite daugiau laiko, galite pasivažinėti viešuoju transportu ir, patikėkit manim, tikrai sutiktumėt na ne vaiduoklių medžiotojus (geriau žinomus kaip Ghostbusters), bet tikrus zuikių gaudytojus. Jie pikti, dėvi mėlynas striukes ir didžiuojasi, kad yra „Argus“ firmos atstovai. Koks smagus dalykas, kai tu važiuoji, pamatai „argusus“, o tada jau stebi, kaip „zuikučiai“ spraudžiasi tarp žmonių ir tyliai kartoja: „Kad tik nepastebėtų“, „Kad tik praslysčiau“. O kokia šėtoniška šypsena papuošia tikrintojų veidus, kai vieną tokį nelaimėlį jie pastebi. Ech... Dar viena visai smagi pramoga yra pasivažinėti šiaip sau. Įlipi į troleibusą ir važiuoji, kur tave veža. Iš esmės tikrai smagu, bet jei nenuvažiuoji iki ten, iš kur atgal arba nebevažiuoja arba važiuoja po pusvalandžio, kurį turi prastovėt po lietum. Ir lyg tyčia, kaip visada būna, skėtį pamiršai namie, aplink nebūna nė vieno medžio, o stotelė – tėra tik stulpas su ženklu ir jokios pastogės. Dar gali nutikti taip, kaip nutiko mano bendrakursėms. Jos norėjo parvažiuoti namo, bet patingėjo ilgėliau palaukti joms tinkamo autobuso, tad įlipo į kitą ir tikėjosi, kad jis nuveš jas namo (nes paprastai, kaip jau žinote, nors autobusų maršrutai ir skirtingi, bet iš esmės jie važiuoja į tą pačią pusę). Ir jis tikrai vežė, tik... ten buvo viena vieta, kurioje kelias išsišakoja į dvi dalis: į kairę pusę važiuoja į kalną, į dešinę – ten, kur joms reikia. Viena iš bendrakursių, pamačiusi tą išsišakojimą, tyliai sušnibždėjo kitai: „Jei jis suks į kalną – mums šakės“, o šalia stovėjusi mergina pasakė: „Taip ir bus“. Tą dieną jos gavo vertingą pamoką, jog nereikia važiuoti nežinomu autobusu, nepasitikslinus maršruto. Viešasis transportas taip pat yra tarsi mūsų visuomenės veidrodis. Čia galima sutikti nuo itin mandrų iki degradavusių žmonių. Pasiklausyti paskalų, išgirsti, ką rodė per žinias, jei kartais nespėjote pamatyti, praplėsti savo žodyną necenzūrine kalba, išmokti vertingų gyvenimo pamokų. Pvz., kad kai yra laisva vieta ir į ją žiūrite jūs – jaunas žmogus ir vyresnio amžiaus moteris ar vyras, tačiau nė vienas nesėda į tą vietą (jūs dėl pagarbos ir dar pradinėse klasėse išugdyto mandagumo, jis – dėl neaiškių priežasčių), jokiu būdu nesėsti į ją, nes tik klestelėjus į tą vietą iš karto pasigirs jums dedikuotas moralizavimas. Ir jokie tolimesni atsiprašymai, pasiaiškinimai jau yra betiksliai ir niekam neįdomūs. Jūs, taip sakant, „užkibote“. Tai štai kokie mano įspūdžiai apie viešąjį transportą. Tikrai nesistengiu nieko kritikuoti ar nuteikinėti. Teisiog pamėginau atskleisti tai, ką pastebėjau. Juk kiekvieną kartą važiuodamas viešuoju transportu, nežinai, kas dar nutiks, o tai būtent ir yra tai, ko taip trūksta nykią rudens dieną. Miglė Urbanavičiūtė