Spalio 5-ąją visiems Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto „nuliams" buvo lemtinga diena. Tai tikrai ne egzaminas iš civilizacijų istorijos, proistorės ar ko nors kito, bet iš tikrojo studentiškojo fux'o gyvenimo.
Patys drąsiausi pirmakursiai savo lemties laukė Istorijos fakulteto kiemely prie liepos. Gudresni pasirūpino savo švara ir patogumu, apsirengdami ypač stilingais treningais (dauguma jų, paskutinę minutę nubėgę į „Humaną", nusipirko už 3 litus) arba vienkartiniais lietpalčiais.
Viskas prasidėjo nuo orginaliai surežisuotos introdukcijos, lenedos apie Vilniaus miestą, tačiau čia buvo visų rungtynių pradžios užduotis, tai yra, surasti išsimėčiusio pasakojimo ištraukas. Atsitiktine tvarka pasiskirstę pirmakursiai pagal komandų pavadinimus (tokie kaip „Svingerių ordinas", „Rajono kazokai", „Tomaševskio pakalikai" ir kiti) skubo į kelią, orientuodamiesi gautomis nuorodomis.
Viena iš stotelių buvo prie šv. Onos bažnyčios. Teko atsakyt į porą klausimų bei konceptualiu būdu „nutapyti" šalia esančią bažnyčią. Už paveikslą atsidėkojo 1812-ųjų datos išpaišymu ant veido. Kita nuoroda buvo į Trijų kryžių kalną, kur pasitiko Saulės dievai, sūnai ir kiti pasiuntiniai, tačiau jie privertė „nuliukus" palakstyti žemyn ir aukštyn po kalną, po to išklausinėjo apie daugumai gerai žinomą Saulės sūnų bei apdovanojo porcija „skanaus" angliuko ir dažų kiekiu ant veido.
Tolimesnioji vieta buvo žaliasis tiltas su rimtai ir net griežtokai nusiteikusiais kankintojais. Jie privertė knaisiotis po šiukšlių maišą, parnešti iš kito kranto vandens ir jį su plastmasiniais indais perpilti į kitą kibirą. Čia taip pat neišvengta veido išgražinimo 1655 data. Kitas punktas - „prancūzparkis“. Čia teko valgyti svogūną, dainuoti dainą ir būti aptaškytam vandeniu su miltais, o kai kam teko net laižyti grietinėlę nuo merginos kaklo. Čia kiekvienas pagal save gali vertinti, ar tai sunki, ar maloni užduotis...
Arklių gatvėje pirmakursiai stojo prieš teismą. Bauda - miltų pūtimas kitam į veidą, kruopų ir kažko dar neaiškaus valgymas su palydimais komentarais bei rankos kišimas į vieną iš šlykščiausių masių su viduje plaukiančiais ir besiraitančiais kirminais. Kuo toliau, tuo smagiau! Netoli Aušros vartų esančioje zonoje, priešais vietinią fauną ir stoties rajono vaikus teko keliaklupščiauti ir baisiausia - ištverti pūvančios žuvies kvapą, kuriuo išterliojo veidą bei miltų pilna burna dainuoti „Ave Maria". Visi šį punktą įvertino kaip patį žiauriausią ir negailestingą. Na, o likusi stotelė prie barbakano išmėgino komandinį darbą bei vieno kito pasitikėjimą su užmerktom akim nulipti laiptais ir po to „žąsele" užlipti į viršų. Paskutinis akcentas - ir vėl dažai ant veido.
Ištvėrus visus išbandymus teko skubėti finišo link - istorijos fakulteto. Pirmieji buvo „Traukos spinta" (nugalėtojų prizas - du buteliai kanapinio alaus), po to sekė ir kiti. Svarbiausia - senoji kiaulės galvos bučiavimo tradicija, pro kurią nepraėjo nė vienas „nulis", kuris norėjo tapti tikru fux'u istoriku. Ir galų gale, užbaigimas buvo priesaika po liepa bei vardinių fux'ų krikštynų pažymėjimų įteikimas.
Likusi vakaro „Alų, midų gėriau..." dalis prabėgo „Muzikos rūsyje" pagal temą „Legendos". Šviežiai pakrikštyti fuksai pasirodė kaip muškietininkai, piratai, Tadai Blindos, indėnės, elfai, indusai ar kiti pasakų personažai. Už šią sunkią, bet ilgai prisimenamą dieną dėkoja visi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto fux'ai savo krikštatėviams!
