„Maximoje“ aš dažniausiai pataikau atsistoti į teoriškai trumpiausią eilę. Kodėl teoriškai? Ogi todėl, kad joje visada pasitaiko bent vienas atvejis, kuris kuriam laikui sustabdo eismą.
Dažniausiai tai susiję su mielomis senutėmis, kurių stiklainėlio agurkų ar katytės maisto pakelio niekaip negali nuskaityt išmanieji kasos aparatai.
Tada senutės išpučia akis, įsikimba nagais į savo prekę ir reikalauja ją pakeisti. Pardavėja tada susiraukus išslenka iš savo kėdės ir sliūkina į salę ieškoti tos prekės su paklydusiu kodu, o visi likę pirkėjai eilėje pradeda demonstratyviai dūsauti.
Po kelių sekundžių patys impulsyviausi griebia savo prekes ir neria prie kitos kasos, o, jeigu tą bedarant grįžta pardavėja, iškyla didžiulė dilema – eiti ar pasilikti. Tada dažniausiai kyla sumaištis...
Va, šiandien, pavyzdžiui, irgi papuoliau į tokią eilę. Toks vyras juodais pirštais, stovėdamas prieš mane, kažką pirko, kažko nepirko, kai ką paėmė, už kažką nesumokėjo, o paskui nusispjovė ir nuėjo nuo kasos.
Apskritai stovėjimas maisto prekių parduotuvių kasose reikalauja didžiausios kantrybės. O šito gėrio tai aš visai neturiu.
Kai būnu viena, dažniausiai sukandu dantukus ir piktu žvilgsniu šaudau aplink, taip stumdama laiką, o jeigu būnu su draugu, tai parimstu jam ant peties ir niurzgu.
Vieną kartą jis paėmė iš lentynos šokoladą ir leido išpakuoti, kad eilei pasistūmėjus galėtume sumokėti už popieriuką.
Bet neėmiau – susigėdau (būčiau ėmusi, bet kitoje kasoje tuo pat metu tokį patį gestąmotina padarė savo minikopijai – dukrai su rožiniu sijonėliu ir lankeliu su„Playboy“ kiškeliu.
Dar tiesa, nesakiau, aš šiandien dėl kažko labai jautri. Kai pasakiau tai darbdaviui, sakė „neišsikalinėk“, bet visą dieną buvo geras. Taigi dabar visą laiką, kai norėsiu švelnumo, sakysiu, kad aš šiandien labai labai labai jautri.
