Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo naujos redakcijos svarstymas suteikia galimybę peržvelgti šiuo metu galiojančio įstatymo straipsnių, liečiančių taip vadinamas agresyvias šunų veisles, naudą ir pagrįstumą. Apie Lietuvoje esančią padėtį trūksta tiek duomenų, tiek tyrimų, laimei, norint įvertinti tokių draudimų rezultatus, galima remtis ilgamete daugelio užsienio valstybių ir/ar valstijų patirtimi. Spaudoje vis dažniau pasirodo suinteresuotų asmenų pasisakymai apie agresyviomis vadinamų veislių pavojų žmonėms, jų „kovinę" prigimtį ir net „agresyvius" genus. Ar jie pagrįsti?
Ar agresyviomis vadinamos veislės skiriasi nuo kitų?
Tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse tokio pobūdžio įstatymai dažniausiai būna nukreipti į amerikiečių pitbulterjerus ir/ar panašias į juos veisles, dažniausiai amerikiečių stafordšyro terjerus ir stafordšyro bulterjerus. Tokios tendencijos neturi jokio pagrindo.
Vienas iš plačiai paplitusių mitų visuomenėje yra tai, kad agresyviomis laikomų veislių atstovai yra neprognozuojamo charakterio. Amerikos temperamento ir tyrimų draugija (The American Temperament and Test Society), veikianti nuo 1977 metų, atlieka testus šunų temperamentui įvertinti. Tai plataus pobūdžio testas, apimantis neįprastas ir stresines situacijas. Per 34 draugijos veikimo metus testą laikė virš 25 000 šunų, iš kurių vidutiniškai testą išlaikė 83 proc.
Kelios veislės palyginimui (procentas nurodo, kokia dalis veislės atstovų išlaikė testą): amerikiečių pitbulterjerai 86,4 proc., amerikiečių stafordšyro terjerai 84,2 proc., stafordšyro bulterjerai 89,7 proc., bulterjerai 90,9 proc., vokiečių aviganiai 84,4 proc., labradoro retriveriai 92,4 proc., auksaspalviai retriveriai 84,9 proc., standartiniai pudeliai 86,3 proc., čihuahua 71,1 proc. Šie duomenys parodo, kad į sąrašus pakliūnančių veislių rezultatai yra net geresni už kai kurias taikiomis laikomas veisles.
Antras tiek pat plačiai paplitęs mitas, kad pitbulterjerų tipo šunų užpuolimai sukelia rimtesnius sužalojimus. Richard Hockey 2003 m. atlikta tyrimų apžvalga nustatė, kad pitbulterjerų užpuolimai nesukelia rimtesnių sužalojimų lyginant su kitomis veislėmis, pvz,. dalmatinų, rotveilerių, dobermanų, auksaspalvių ir labradoro retriverių, vokiečių aviganių sukelti sužalojimai buvo net sunkesni ar tokio pat rimtumo, kaip pitbulterjeų. Kitas to paties autoriaus tyrimas nustatė, kad nėra jokių statistinių, biologinių ar elgsenos įrodymų, kad bet kuri veislė būtų agresyvesnė ar pavojingesnė už kitas.
Europos veterinarų federacijos (FVE), kurios narė yra ir Lietuva, teigimu, nėra jokių mokslinių ar statistinių įrodymų, rodančių įstatymų, draudžiančių kovinių ar agresyvių šunų veisles, veiksmingumą mažinant apkandžiojimų dažnį ar sunkumą. Moksliniais kriterijais nenustatyta, pagal ką šuo laikomas agresyviu ar pavojingu - paprasčiausiai aprašoma jo veislė ar kiti fiziniai parametrai. Teisės aktai, nukreipti prieš atitinkamas veisles, orientuojasi ne į agresyvius individus, o į visus tam tikros veislės atstovus - nepriklausomai nuo jų elgesio, visiems taikomi tie patys apribojimai. FVE nuomone, efektyviausia kelias agresijos užkirtimui bei kontrolei - tiesioginės priemonės, taikomos atskiriems šunims bei jų savininkams.
Užsienio valstybių patirtis
Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikrų veislių uždraudimas padėtų sumažinti šunų užpuolimų skaičių. Iš esmės tokie įstatymai yra neteisingi - jie nesumažino šunų apkandžiojimo atvejų jokioje šalyje nepaisant daugiau nei dvidešimties metų egzistavimo.
Specialistai sutinka, kad šuns priklausymo konkrečiai veislei neįmanoma garantuotai nustatyti vien pagal išvaizdą, o genetiniai testai šios galimybės nesuteikia. Be to, net kai kurių į sąrašą neįtrauktų veislių mišrūnai gali atrodyti kaip pavojingųjų sąrašui priklausantys šunys. Nesąžininga ir nepagrįsta iš savininkų reikalauti įrodyti savo šuns veislę, kai dauguma ekspertų sutinka, kad tai neįmanoma.
Ypatingai įdomus Lietuvoje galiojantis agresyvių šunų veislių sąrašas, nes kai kurių veislių atstovų mūsų šalyje nėra, arba yra labai nedaug.
Bandymas mažinti agresyvių šunų kiekį pasitelkiant tokio pobūdžio įstatymus yra ydingas ir dar dviem aspektais. Visų pirma, veislių uždraudimas padidina savo agresyviu įvaizdžiu besirūpinančių asmenų susidomėjimą jomis, tuo tarpu apsunkina atsakingų tų veislių mylėtojų gyvenimą. Antra, išnaikinus vienų veislių atstovus, jų vietą greitai užimtų kitos.
Puikus to pavyzdys yra Didžioji Britanija, kur uždraustus pitbulterjerų tipo šunis pamažu keičia legalūs mastifų mišrūnai. Pavojingų šunų įstatymas čia priimtas 1991 metais. Gyventojai sąrašu nepatenkinti - apkandžiojimų nemažėja (netgi atvirkščiai, jų daugėja), o problemų dažniausiai pridaro "nesąrašiniai" rotveileriai, vokiečių aviganiai, dobermanai, bulmastifai ir akitos. Britai jau rengia naują šunų kontrolės įstatymą, kadangi nelogiška bausti veisles, o ne šeimininkus.
Kitas pavyzdys - Italija, kurioje su „agresyvių šunų" sąrašu nueita iki absurdo. Į sąrašą įtraukiant vis daugiau ir daugiau veislių, buvo prieitas liepto galas, kai sąrašą sudarė apie 90 veislių. Pagaliau susivokta, kad reikia arba drausti absoliučiai visų šunų laikymą, arba keisti taktiką. Pasirinktas pastarasis variantas ir 2008 m sąrašas panaikintas.
Tyrimas, siekiant objektyviai įvertinti, ar prieš oficialiai pavojingomis laikomas veisles nukreipti teisės aktai turėjo poveikį, atliktas Ispanijoje. Su šunų įkandimais susiję incidentai analizuoti skirtingai apgyvendintose Aragono vietovėse dešimties metų (1995 - 2004 m.) laikotarpyje. Palyginti periodai iki prieš veisles nukreipto įstatymo priėmimo (1995 - 1999) ir po įstatymo priėmimo (2000 - 2004). Daugumos su šunų įkandimais susijusių incidentų kaltininkai buvo vokiečių aviganiai ir mišrūnai. Pavojingų veislių sąraše esantys šunys tiek prieš, tiek po teisės aktų priėmimo šunų užpuolimų statistikoje sudarė nedidelę dalį. Laikotarpyje iki minimo įstatymo priėmimo užregistruoti 1887 su šunų įkandimais susiję incidentai, priėmus įstatymą - 2309. Rezultatuose teigiama, kad Ispanijos teisės aktų, nukreiptų prieš konkrečias veisles, įgyvendinimas davė mažai naudos mažinant šunų apkandžiojimų skaičių.
Apibendrinant galima teigti, kad:
- Įstatymas atsakomybę už užpuolimus nukreipia į šunis, o ne šeimininkus; - Įstatymas kuria neteisingą prielaidą, kad tam tikros veislės yra pavojingesnės už kitas; - Įstatymas kuria neteisingą prielaidą, kad kitos veislės nekelia grėsmės; - Neveiksmingo įstatymo vykdymui skiriamos lėšos, kurios galėtų būti panaudotos veiksmingesnėms priemonėms; - Agresija yra natūralus šuniškas elgesys ir gali būti išreikšta bet kurios veislės; - Norint sumažinti agresyvių šunų kiekį, visi šunys turėtų būti socializuojami, mokomi bendro paklusnumo, gerai suprantami ir kompetetingai valdomi savo šeimininkų; - Žmonės sąmoningai arba nesąmoningai skatina savo šunų agresiją, tad jie ir turi būti kontroliuojami;
Ką daryti?
Problemą sukelia daug šunų veislių ir dažniausiai užpuolimus lemia šeimininkų neatsakingumas auginant šunis arba įvykio metu.
Norint išvengti šunų sukeltų žmonių sužalojimų ir mirčių rekomenduojamas visuomenės švietimas apie atsakingą šunų auginimą, auklėjimą ir sukandžiojimų prevenciją, griežti įstatymai, numatantys atsakomybę šeimininkams už augintinių padarytą žalą, geresnė apkandžiojimo atvejų apskaita.
