www.jaunimogidas.lt
Visuomenėje netyla kalbos apie tai, kad vis daugiau žmonių, prieš įformindami santuoką, nusprendžia gyventi kartu. Vieni tokį jaunimo poelgį kritikuoja, sakydami, jog tai neatneša daugiau atsakomybės, kiti – atvirkščiai – sako, kad tai padeda nesuklysti pasirenkant gyvenimo kelionės bendrakeleivį. Ką apie tai mano jauni žmonės?
Edvinas Šalaševičius
Iš pažiūros klausimas atrodo paprastas ir į jį būtų galima atsakyti keliais sakiniais, bet iš tikrųjų taip nėra, kai pagalvoji, kaip nuomonė skirtųsi, jei to paties klausimo paklaustų po dešimties metų.
Tai, ką manau dabar, aš puikiai žinau, o tai, ką galvosiu ateityje, galiu tik numanyti.
Mano nuomone, kol dar esame jauni, tol neturėtume savęs sprausti į kažkokius „rėmus“, o tuo labiau – gyvenimo kartu prieš vestuves „rėmus“.
Mes esame entuziastingi, nepastovūs arba tiesiog vėjavaikiai, dar negalvojantys apie tolimesnį gyvenimą, o paprasčiausiai siekiantys išsilavinimo ir iš gyvenimo bandantys pasiimti viską, ką galime, kol esame jauni.
Antroji pusė turėtų būti kaip kompanionas šioje kelionėje, todėl ten, kur esi ne vienas, o su sau brangiu žmogumi, viskas tampa dukart smagiau ir įdomiau.
Bendra veikla, bendri pomėgiai ir pažiūros labai stiprina santykius ir kuria vis tvirtesnį būsimo gyvenimo kartu pamatą. Nuolatinis gyvenimas kartu gali sugriauti viską, ką taip ilgai statėme.
Kodėl? Tiesiog jaunas žmogus, įspraustas į „rėmus“, gali tapti piktas, o visas tas pyktis bus išlietas ant ko daugiau, jei ne ant gyvenimo draugo ar draugės. Ir kaip tada elgtis? Kaip toliau gyventi? Susitaikai, bet tai tik laikina. Nors tų pykčių priežastis dažniausiai būtų visiškai kvaila ar beprasmė, jų neišvengsime, todėl, mano manymu, gyvenimas kartu, kol esame jauni, gali sugriauti viską. Pirmiausia reikia užgrūdinti ne tik draugystę, bet ir savo vidinį pasaulį.
Jei man būtų trisdešimt ar daugiau, gyvenimas kartu prieš vestuves taptų būtinybe. Kai esi jau subrendęs visais aspektais, į gyvenimą pradedi žiūrėti kitomis akimis: mylimas žmogus, savas būstas, šeima, bendras gyvenimas.
Todėl nėra nieko geriau, kaip gyvenant kartu, pažinti žmogų: juk jį matai kiekvieną dieną. Kartu sprendžiamos kylančios problemos irgi pasako labai daug.
Įžengus į tokį gyvenimo laikotarpį norisi ramybės, pastovumo, namų harmonijos ir svarbiausia – žmogaus šalia, su kuriuo planuoji galutinai susieti savo likusią gyvenimo kelionę.
Gyvenimas atskirai reikštų, kad nesame tam pasiruošę, abejingi tokiam sprendimui. Aišku, būna išimčių, bet tai nepaneigia fakto, kad vestuvės yra svarbus žingsnis, o gyvenimas kartu prieš šį žingsnį yra svarbus etapas galutinai įsitikinant, ar mes tikrai galime ir ar norime būti kartu.
Vytautas Kleinauskas
Apie gyvenimą kartu prieš vestuves manau tą patį kaip ir apie gyvenimą santuokoje. Iš esmės tai juk nieko nekeičia. Santuoka yra viso labo teisinis savo santykių įteisinimas – nieko daugiau.
Santuoka numato vyro ir moters pareigas ir teises. Bet ar kartu gyvenantys moteris ir vyras negali prisiimti tų pareigų be santuokos? Žinoma, kad gali.
Tie, kurie negali, tai ir santuokos įžadai vargu ar kažką pakeis. Santuoka yra ne antspaudas pase. Jei abiejų žmonių supratimas apie vienas kitą yra paremtas pagarba, atsakomybe, tai santuoka tėra tik eilinė stotelė tame ilgame nuostabiame dviejų žmonių kelyje. Priartėjus prie tos stotelės, vargu ar kažkas keičiasi – niekas neįlipa, niekas ir neišlipa joje.
Vaida Markevičiūtė
Visuomet, įsivėlus į diskusiją apie gyvenimą kartu nesusituokus, iškyla klausimas, kuris kalba apie moralę ir pagarbą bei sociumo požiūrį. Mano subjektyvia nuomone, moralus ir pagarbus elgesys nepriklauso nuo to, ar santuoka yra įteisinta, ar du asmenys tiesiog gyvena kartu.
Tikriausiai ši „mada“ (jei galima tai taip vadinti) atsirado dėl santuokos tvirtumo. Žmonės, nuspręsdami gyventi vienas su kitu, jau yra sąmoningi ir dažniausiai suprantantys, kad tai yra pakankamai svarbus ir reikšmingas žingsnis ne tik tą dieną, bet ir visą gyvenimą.
Taip, reikia sutikti, kad tai teisiškai neįpareigoja taip, kaip santuoka, tačiau norime ar ne, tai palieka savo pėdsakus pasąmonėje. Kiekvienas didelis emocinis sprendimas pats savaime įsirašo į asmens prisiminimų sąrašą.
Ar visuomenė smerkia žmones gyvenančius kartu? Čia galiu remtis tik savo subjektyvia nuomone ir asmeninėmis diskusijomis, tačiau esu įsitikinusi, kad viskas priklauso ne nuo amžiaus, kartos, bet nuo mąstymo ir gebėjimo į tai pažvelgti ne tik per senuosius dorovės principus.
Tegul atleidžia man skaitytojai, kurie netiki, kad gyvenimas kartu teikia naudos, bet esu įsitikinusi, kad dorovingumo sąvoka dabar yra laisvesnė. „Mutuoja“ ir nuostatos, ir senosios nerašytos taisyklės.
Ir vis dėlto gyvenimas kartu leidžia patikrinti santykių darną, padeda įsitikinti, ar tinkamai sprendžiamos problemos, kylančios buityje.
Viskam ateina savas laikas. Taip ateina ir laikas gyventi kartu. Galbūt tai galima vadinti dviejų žmonių buvimo kartu brandos laikotarpiu ir dar tvirtesniu pasiruošimu santuokai? Žinoma, santuoka yra labai svarbi, bet iki jos reikia užaugti visomis prasmėmis.
Agnė Rutkauskaitė
Šiandien bendras gyvenimas iki santuokos jau nieko nebestebina. Tai – kasdienybė. Visai neseniai iš per 30 metų perkopusio vyro išgirdau: „Gyvenčiau iki santuokos kartu tik su ta moterimi, kuri taps mano žmona.“
Jis pasakė, kad kol nėra tikras, kad surado „tą vienintelę“, apie bendrą gyvenimą negali būti nė kalbos. Kas mūsų visuomenėje vyksta šiandien? Tarp jaunų žmonių nebeieškoma „tos vienintelės ar vienintelio“ santuokai, nes dar norisi pagyventi dėl savęs.
Ieškomas partneris bendram gyvenimui, nes taip patogiau: yra iš ko tikėtis pagalbos, manipuliuojant žodžių junginiu „tu juk privalai“, reikalauti palaikymo, gauti lengvesnę buitį, gal net finansinę pagalbą.
Ikisantuokinį gyvenimą kartu šiandien renkasi vis jaunesni, nepaisydami to, kad tas ikisantuokinis gyvenimas kartu, dažniausiai santuokiniu ir nevirsta.
Bėgant laikui, pasikeičia tik gyvenimo partneriai. Jaunas žmogus dar būna nesubrendęs, nesusiformavęs kaip asmenybė, dar nemoka, nesugeba gyventi vienas, o jau skuba aktyviai įtraukti į savo gyvenimą kitą žmogų.
Manau, pirmiausia jaunuoliai turi subręsti kaip asmenybės, turėti susiformavusią vertybių skalę, išmokti gyventi vieni, mokėti ir gebėti pasirūpinti savimi, nesitikint nuolatinės pagalbos iš šalies, išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir tik tada jau turėtų sąmoningai nuspręsti – gyventi „susimetus“, ar ne.
Paulius Arbačiauskas
„Eurostat“ statistikos biuro duomenimis, lietuviai yra ne tik savižudybių, bet ir skyrybų rekordininkai. Didžiausias skyrybų kiekis visoje „Eurozonoje“ tenka Lietuvai ir Čekijai (po 3,2 tūkstančiui gyventojų), o mažiausias Italijoje (0,2) ir Graikijoje (1,1).
Tiesa, Lietuvoje tuokiamasi taip pat dažniau nei kitose ES šalyse, taigi peršasi mintis, kad jei žmonės nesituoktų, galbūt jie ir nesiskirtų. Visgi jokia statistika neatspindės, kiek žmonių patiria išsiskyrimo nuotaikas, gyvendami tiesiog kartu.
Galbūt Jums įdomu, kas aš esu? Greičiausiai ne, tačiau apibūdinsiu save trumpai. Aš esu stebėtojas. Gimstant man niekas nežadėjo, kad ateinu į harmoningą pasaulį. Niekas nesakė ir kurioje planetoje gimstu.
Likimas lėmė ir vėl mesti kauliukų nebevalia. Tačiau nesitikėjau, kad šiame mūsų tėvų pastatytame pasaulyje materializmas ir savanaudiškumas yra jau senokai sutraiškęs žmogiškumą.
Taip, lietuvių kalbos žodyne po dulkėmis kažkur slepiasi šis žodis. Neverta kaltinti jaunosios kartos, kad ši meilę ir rūpestį kitu iškeitė į malonumų kultą. Ši karta jau gimė nežinodama, ką reiškia mylėti kitą kaip save patį.
Mūsų kartai niekas nerodė pavyzdžio. Mes nematėme, kaip pagarbiai reikia elgtis su priešinga lytimi. O dabar beliko internetas, filmai ir draugų pasakojimai apie fantastiškai girtas naktis. Dar niekada neturėjome tiek daug linksmybių, tačiau dar niekada viduje nesijautėme taip smarkiai sutrinti, įskaudinti, jaučiantys pyktį kitoms merginoms ir vaikinams. Mes įstrigome santykių kūrimo ir irimo spiralėje. Ir leidžiamės žemyn...
Gyventi kartu galima tuomet, kai jauti, kad pasaulis nebesisuka vien aplink Tave. Kai jauti, kad grįžęs po sunkios dienos namo, išgirsi moterišką balsą „brangusis“. Kai žinai, kad tikslas užkopti karjeros laiptais nėra svarbesnis už tikslą paimti į rankas ką tik gimusį sūnų.
Gyvenimas yra kur kas daugiau, kai atsibundi iš košmariško sapno, kuriame jauteisi smaugiamas neapsakomo noro tapti dar galingesniu.
Tuomet nebesvarbu, ar Jūs draugaujate, esate susižadėję ar jau sumainę žiedus. Ženklas sujungti savo gyvenimus ateina ne iš materialios išorės. Jis, kaip pumpuras, subręsta viduje.
Tik šį kartą Tu tikrai žinai,
Jis žydės jai amžinai...
Žydrė Dargužytė
Gyvenimas kartu prieš santuoką, mano galva, turėtų būti paremtas tokiomis pačiomis vertybėmis kaip ir iki jos. Jei du žmonės jaučiasi apsisprendę žengti tokį žingsnį – kodėl ne? Negalėčiau teigti, kad pirmas žingsnis altoriaus link yra tikresnis nei apskritai bendras žingsnis.
Jei galite drąsiai šaukti MES ir širdyje nesiplėšo devyni katinai, vadinasi, jau gerai – tas MES veikiausiai anksčiau ar vėliau taps gražia priesaika vienas kitam jaukioje bažnytėlėje.
Nors nesantuokinio gyvenimo kritikai dažnai mėgsta svaidytis posakiu: „Vainikuoja ne už mūšio procesą, bet už jo rezultatą“, todėl iki santuokos geriau kartu negyventi, vis dėlto reiktų nepamiršti, kad būtent tas BENDRAS procesas atsako į visus klausimus.
Kai žmones užvaldo jausmai, labai dažnai jie, pasidavę endorfino poveikiui, tiesiog nesąmoningai ignoruoja kito žmogaus trūkumus arba tiesiog tuos dalykus, kurie kertasi su antrosios „obuolio“ pusės įsitikinimais, moralinėmis normomis. Ir kas tada? Ogi tada taškus ant „i“ sudeda PROCESAS – tarkime, jei vienas iš poros yra neapsakomas pavyduolis, kartu negyvenant tai reiškiasi silpniau arba tiesiog to nesureikšminame, bet jei tai suprantame ir tai pradeda „žudyti“ jau susituokus, tai tarsi pavėluota reakcija. Supratus tai iki santuokos, ir neradus būdų pagerinti situacijos, galima padaryti sprendimą, patiriant mažiau emocinių nuostolių ir išvengiant biurokratinių formalumų.
Ir čia tik paprastas banalus pavyzdys, tačiau, kai neturime galimybės iš anksto pamatyti realios dviejų žmonių situacijos, kuri nėra tik žavus ir kerintis žiūrėjimas į akis griežiant žiogams, turbūt niekas nepaneigs, kad klaidos tikimybė didesnė.
Esu linkusi manyti, kad neverta pulti į santuoką kaip drugeliui į ugnį. Gyvenimui kartu, kaip ir santuokai, reikia pasirengti. O esminės pasirengimo grandys, mano nuomone, yra meilė, sutampantis širdžių ir žingsnių dažnis, atsakomybė, pagalba vienas kitam, na, ir, žinoma, kasdienybės ir šventadienių kūryba...
