Gamtoje niekas nestovi vietoje. Ji visada kinta: vieni miršta, kiti gimsta, vieni išlieka, kiti žūva... Mokslas apie gyvąją gamtą – biologija. Graikiškai (bios) reiškia gyvybę, o (logos) – mokslą. Biologijos mokslas tiria gyvų organizmų struktūras, funkcijas, augimą, kilmę, evoliuciją, paplitimą ir klasifikaciją.
Jau nuo gilios senovės buvo bandoma išsiaiškinti apie mus supančios gamtos paslaptis. Pirmuoju mokslininku ir filosofu laikomas Talis, (apie 630 m. pr. m. e.) gyvenęs jonėnų mieste - Milete. Jo pagrindinė mintis, anot Aristotelio, buvo tokia: gamtą reikia suprasti ne mitais, bet ir ne asmeninių savybių dėsniais. Heraklitas Efezietis (530 – 470 m. pr.m. e.), teigė, kad visa esamybė amžinai kinta, o to priežastis – priešybių kova. Jo aiškinimu, visos gyvos būtybės, taigi ir žmogus, atsirado natūraliu būdu iš pirminės materijos. Hipokratas ( Hippokrates ~ 460m. pr. m. e.) graikų gydytojas, žymiausias antikos medikas, mokėsi Koso medikų mokykloje Azijos, Egipto, Tibijos medicinos. Jis sukūrė antikinės medicinos teorijos pagrindą: neigė antgamtines ligos priežastis, o ligos diagnostiką grindė fiziniais tyrimo būdais, ligonio stebėjimu, sukūrė materialistinę patalogijos ir gydymo teoriją, ligų nomenklatūros pagrindą. Empedoklis (483 – 423 m. pr. m. e.) Sicilijoje paskelbė idėją, kad augalai atsirado savaime, prieš atsirandant gyvūnams. Demokritas (370 m. pr. m. e.) mąstė, jog egzistuoja atomai, kurie tarpusavyje įvairiausiai jungdamiesi, sudaro visus sudėtingus kūnus. K. Galenas (130 - 200m.), pirmasis pradėjo eksperimentuoti su gyvuliais, aprašė daugelį raumenų, nervų, kraujagyslių, kraujotaką, įrodė nervų judamąją ir juntamąją funkcijas, smegenų esmę, skelbė, kad smegenys yra žmogaus dvasinis veiklos šaltinis.
Visų mokslų tėvas Aristotelis (384m. pr. m. e.) – filosofas mokslininkas, Platono mokinys teigė, jog gamta yra objektyvi, realiai egzistuojanti. Parašė knygą apie tai, kad bendroji gyvybės forma yra siela („Apie sielą“ liet. 1959m.) Jis į gamtą žiūrėjo, kaip į harmoningai susijusią gradacijų formą. Organinės gamtos tyrimais plėtojo antikinę biologiją knygoje „Gyvūnų istorija“. Nagrinėdamas organizmų struktūrą, organų funkcijas, naudojo lyginimo metodą, suklasifikavo gyvūnus, pateikė aprašomosios ir lyginamosios anatomijos pradmenis, tobulino epigenezės teoriją, moksliškai pagrindė embriologiją.
Prasidėjus Renesanso epochai, išpopuliarėjo antikos gamtininkų (Aristotelio, Plinijaus Vyresniojo, Platono ir kitų) kūriniai. Ypatingą reikšmę tuo metu turėjo eksperimentinio gamtos mokslo atsiradimas, ypač lenkų mokslininko M. Koperniko (1473 – 1543 m.) paskelbtoji heliocentrinė sistema. Tos epochos minties galiūnas Dž. Brunas (1548 – 1600 m.) įrodinėjo visų pasaulių fizinį vienarūšiškumą, o Leonardas da Vinčis (1452 – 1519 m.) buvo giliai įsitikinęs, kad menas, kaip ir mokslas, padeda pažinti realųjį pasaulį ir pateikė eksperimentinio gamtos tyrinėjimo metodo matmenis. Svarbiausius pasaulio mechanistinio supratimo bruožus išdėstė italų mokslininkas G. Galilėjus, jis nusakė ir mokslinio gamtos tyrimo principus. Konradas Gesneris (Gesner) (1516 –1565 m.) Šveicarijos gamtininkas ir bibliografas parašė pirmąją zoologijos enciklopediją „Gyvūnų istorija“. Remdamasis daugiausia Aristotelio klasifikacija susistemino ir aprašė gyvūnus tokia tvarka: gyvavedžiai ir kiaušinius dedantys keturkojai, paukščiai, žuvys ir vandens gyvūnai, gyvatės ir vabzdžiai. Rinko ir tyrė augalus. Williams Harvey (1578 – 1657) – fiziologas ir kraujo apytakos atradėjas. Jis pastebėjo, jog vožtuvai išsidėstę venose taip, jog leidžia kraujui laisvai tekėti širdies link, bet priešinasi tekėjimui priešinga kryptim, ir dar, kraujas siunčiamas arterijomis, o grįžta venomis.
XVI a. vėl leidus skrosti lavonus, pasirodė pirmieji išsamesni, vėliau ir pirmieji daugiatomiai gyvūnų ir augalų aprašymai. 1543 m. Andrius Vezalijus (1514 – 1564 m.) išleido klasikinį anatomijos vadovą „Apie žmogaus kūno sandarą“, pagrįstą žmogaus ir gyvulių lavonų skrodimų duomenimis. Italas G. Falopijus (1521 – 1574 m.) aprašė svarbias žmogaus organizmo detales, V. Harvėjus (1578 – 1657 m.) 1628 m. atrado didįjį kraujo apytakos ratą, M. Malpigis (1628 – 1694 m.) 1661 m. atskleidė kapiliarinę kraujotaką, o T. Vartonas (1614 – 1672 m.) – daugelį žmogaus kūno liaukų. Mikroskopinės anatomijos pradininkas Antonis van Levenhukas 1675 m. vandens laše rado infuzorijų, kraujyje aptiko eritrocitų ir kt.
Išradus mikroskopą, pradėtos tyrinėti įvairiausių medžiagų struktūros. Tik po poros šimtų metų, 1838 m. M. J. Schleidenas (1804 - 1881) ir zoologas 1839 m. T. Schwanas (1810 – 1882) paskelbia ląstelės teoriją, jie teigė, jog visi augalų ir gyvūnų audiniai sudaryti iš ląstelių. Rudolfas Virhofas (1821 – 1902) teigė, kad visos ląstelės atsiranda iš kitų ląstelių tik dalijimosi būdu. Antonijus van Levenhukas (van Leeuwenhoek) (1632 – 1723 m.) gamtininkas, mokslo mikroskopijos pradininkas. Gamino 150-300 kartų didinančius mikroskopus. Pro juos pirmasis stebėjo ir nupiešė eritrocitus (1673m.), spermatozoidus (1677m.), bakterijas (1683m.), pirmuonis,augalų ir gyvūnų ląsteles, kiaušinius, gemalus, raumeninį audinį ir kitas daugiau kaip augalų ir gyvūnų rūšių dalis ir jų organus. Pirmasis aprašė amarų partenogenezę (1695m.-1700m.).
Ryškų pėdsaką mokslo istorijoje paliko XVI –XVII a. mokslininkai F. Bekonas (1561 – 1626 m.), R. Dekartas (1596 1650), T. Hobsas (1588 – 1679 m.), B. Spinoza (1632 – 1677 m.), Dž. Lokas (1632 – 1704 m.) ir daugelis kitų. 1583 m. italų gamtininkas A. Čezalpinas (1519 – 1603 m.) sudarė dirbtinę augalų sistemą. Jis teigė, kad gamtoje nėra pastovumo, kad joje vyksta evoliucija, bandė klasifikuoti augalus pagal žiedų, vaisių ir sėklų sandarą. Dar toliau pažengė gamtininkas Džonas Rėjus (1627 – 1705 m.), savo veikale „ Augalų istorija“ aprašęs apie 18 tūkstančių augalų rūšių, kuriame tvirtino, jog porūšiai gali susidaryti veikiami išorinių aplinkos sąlygų.
XVII – XVIII a. gerų rezultatų pasiekė sistematika, lyginamoji anatomija, biogeografija.
Karolio Linėjaus veikale „Gamtos sistema“. Karlis Linėjus (Linnė) (1707 -1723 m.) švedų gamtininkas sukūrė pasaulio augalų ir gyvūnų sistemą („Gamtos sistema“, 1735m.), kurioje apibendrino XVIII a. I pusės botanikų ir zoologų darbus. Pirmasis pavartojo binarinę nomenklatūrą. Naudodamasis morfologijos ir fiziologijos kriterijais, apibrėžė rūšies sąvoką, nustatė aiškią organizmų sistematinių kategorijų subordinaciją. Suskirstė visus augalus į 24, o gyvūnus į 6 klases. Žmogų priskyrė žinduolių klasei. Svarbiausiu augalų klasifikacijos požymiu laikė žiedą. Padarė prielaidą, kad iš pirminių rūšių dėl jų kryžminimosi gali susidaryti ir naujos rūšys. Matijas Jokūbas Šleidenas (1804 -1881 m.) vokiečių botanikas. Veikale „Mokslinės botanikos pagrindas“ kritikavo naturfilosofinės ir siauras sistematines kryptis, kurios tais laikais vyravo botanikos moksle. Darbai iš augalų anatomijos ir embriologijos padėjo sukurti organizmų ląstelinę teoriją.
XIX a. Pabaigoje genetika jau tvyrojo ore, o nuo XIX a. Pradžios ji nesustodama žengia į priekį. 1902 m. austrų zoologas P. Kammeris pademonstravo įgytą bruožą paveldėjimui. Tomas H. Morganas (Morgan 1866 – 1945m.) įrodė, kad genai išsidėstę chromosomose. 1910 m. rusų biologas K. Merežkovskis pasiūlė hipotezę, pagal kurią ląstelės organoidai yra laisvai gyvenančių bakterijų palikuonys. Tos bakterijos įsiskverbė į kitą prokariotinę ląstelę, iš pradžių, tai buvo parazitai, vėliau virto simbiontais, o vėliau tai ką vadiname mitochondrijomis ir chloroplastais.
XX a. 3 dešimtmetyje buvo atrasta, kad chromosomose yra DNR ir baltymas. Džeimsas Vatsonas(Watson 1928 m.) ir Fransis Krikas (Crick 1916) spėjo, kad išaiškinę jo struktūrą galės suprasti paveldimumą. 1953 m. Jie išaiškino, kaip atsiranda paveldimumas. suvokė, kad DNR gali dalytis ir tuo pačiu tobulai save nukopijuoti, kad bazių seka išilgai molekulės galėtų savyje turėti genetinę informaciją.
Taigi, dabar biologija yra sparčiai pažengusi, ji apima platų akademinių sričių spektrą. Biologijos mokslo dėka sužinome apie save, apie mus supančią aplinką, joje gyvenančius individus. Taip pat, biologijos mokslo dėka yra sparčiai pažengusi medicina, be kurios neįsivaizduojame savo gyvenimo.
Indrė Galdikaitė, IIG b kl., Kretingos rajono Darbėnų gimnazija
