Gali užsimerkti, nematyti, nusisukti ir eiti toliau, bet jie čia… Tau už nugaros, prie kojų, prie tavo laiptinės, kažkur visada šalia. Kaip nepageidaujami vaiduokliai, kuriuos nori- matai, nenori- veji lauk. Jie nepailsdami seka Tave, kiekvieną Tavo judesį, kiekvieną laimingą ar nusiminusį Tavo veidą ir kartais net tirtėdami iš baimės, nepatikliomis akimis jie slenkasi arčiau Tavęs, nes viskas ką šiame gyvenime jie turi tai Tave- nepažįstamas žmogau.
Ir dar viena kartoninė dėžutė. O taip suvargusi ir apleista, kad žiūrint kamuolys gerklėje atsistoja ir žodžių tiesiog pritrūksta. Keturios kalytės išmestos kaime esančiame Vilniaus rajone. Nenuostabu, eilinį kartą kalytės- lytis, kuri iš anksto nelaukiamam kraiteliui užtraukia prakeikimą. „Juk niekam jos nereikalingos! Bus paskui bėdų!”- kalba kaimo žmonės, be gailesčio kraudami jas į plastikinį šiukšlių maišą. O tie, kurie nespėja, jų atsikrato kitaip: nuveža kuo toliau nuo namų ir paleidžia jei ne į mišką, tai į gretimą kaimą, su mintimi „kas nors išsidalins...“
O štai jeigu niekas neišsidalina... Keturios visiškai mažutės kalytės išmestos į platųjį pasaulį, pasiųstos ieškoti žmonių, kuriems jos būtų reikalingos. Bet ir čia žmonės ištyrę lytį, nusprendė, kad niekam čia „bėdų nereikia“, todėl užsimerkė. Ir paliko keturias vos kelių mėnesių mažyles valkatauti, kurios visos kartu neatsiskirdamos, padėdamos viena kitai pasinėrė į išlikimo kovą. Keliavo visos nuo tvarto iki tvarto tikrindamos gyvulių lovius, ar neras ten bent kąsnelio padėsiančio tvirčiau atsistoti ant kojyčių ir ieškoti sekančio lovio išgyvenimui. Ir tik po kelių savaičių miegojimo skirtinguose tvartuose, duobėse ar krūmuose, jas kažkas pastebėjo. Žmonės, kurie pamatė, kad šuniukai jau ir prastai mato per užpūliavusias akytes, o parazitai taip nualino kūnelį, kad iš nuovargio jis sunkiai atsikelia, nusprendė, kad reikia vežt lauk, nes po kelių dienų jau gali tekti rinkti lavonėlius.
Todėl šiandien jos čia. Išsekusios, beveik tikrąja to žodžio prasme suvalgytos, bet vis dar vizginančios savo mažas uodegėles (net keista kur jos to išmoko!), beje, ir apetitu nesiskundžiančios! Po kelių valandų maudynių jos parodė savo tikrąją kailiuko spalvą. O parazitų armijos! Teko skubiai vežti pas veterinarą, nes kailyje pamatėm tiek, kad, rodės, sveiku protu nesuvokiama. Ir iš tikrųjų: blusos, niežai, utėlės, įvairių gyvių kiaušinėliai- juose tiesiog visko pilna, su kuo reikia kovoti. O į tokias kovas, deja, paprasti šampūnai nestoja. „Advocate“ lašiukai, kuriuos rekomendavo veterinaras skubiai pagalbai tikrai brangoki, o mažylės net keturios ir visos vienodai vargšės, gydymo reikia ir užpuliavusiom akytėm ir ausų erkutėm.
Mes su Jūsų pagalba esame paskutinė viltis šiai be galo gražiai laputaičių šeimynėlei. Tik su Jūsų pagalba mes galime pasistengti garbingai išvesti šias mažyles į tokį gyvenimą, kur nieko nebeniežti, nieko nebeskauda, kur galima ne tik ramiai miegoti, bet ir linksmai žaisti! Mažosioms laputėms neabejingų žmonių iš visos širdies prašome prisidėti, nors po truputuką: litas prie lito ir stebuklingieji vaistukai ranka pasiekiami! O galbūt pamatę jas, suprasite, kad galite padėti dar daugiau? Savo namų šiluma ir globa?
Turėdami galimybę kažkuo pagelbėti galite kreiptis į „SOS gyvūnų“ savanorę Moniką 8 628 65376 arba atvykti į PC „Ozo“ „Gyvūnų pievelę“ ir perduot savanorei savo paramą, nepamirštant pranešti, kad ji skirta laputaičių šeimynėlei (kurią čia pat ir galėsite pamatyti).
Mes ir ta apleistoji kartoninė dėžutė tikimės Jūsų neabejingumo!
