Spalio 9-osios popietę vykdami namo nutarėme sustoti pasimėgauti karšta sriuba Birštono pašonėje įsikūrusiame „restorane“, kaip jie patys save pristato – „Birštono seklytėlė.“
Buvome keturiese, užsisakėme 2 sultinius, 1 charčio ir 1 dienos sriubą. Pirmasis nesusipratimas buvo tai, kad padavėja neperspėjo, kad dienos – daržovių sriuba buvo toli gražu ne daržovių sriuba, joje buvo apstu mėsos, o daržovių sriuba buvo pasirinkta būtent todėl, kad ją užsisakęs asmuo mėsos nevalgo.
Vis dėlto labiausiai į akis krito lėkštės, kuriose buvo pateiktos sriubos. Visos 4 buvo nudaužytais kraštais, 2 sriubos buvo pateiktos išsiliejusios. Taip pat į akis krito stalą „puošianti“ nudaužta vazelė bei dirbtinės rožės. Apie sriubų kokybę, manau, neverta kalbėti, nes čia jau skonio reikalas, tačiau mūsų skoniams tai sukėlė tokias pat slogias emocijas, kaip ir aplinka.
Ir galiausiai kyla klausimas – kokiais principais tokioje įstaigoje vykdoma kainodara? Ar ne per daug drąsu vadintis restoranu ir už sultinį („iš kubelio“), pateiktą visiškai atmestinai prašyti 7!!! litų, kai Trakuose, kurie yra tikras turistų traukos centras, lygiai toks pat ar net skanesnis sultinys kainuoja 2–3,5Lt, o ir maitinimo įstaigos deda kur kas didesnes pastangas savo interjerui ir maisto pateikimui prižiūrėti?
Na, ir dar viena smulkmenėlė įstaigos padavėjai – 10% nuo 27,5 Lt sudaro 2,75 Lt, o ne 2,70 Lt.
Naujos lėkštės, naujos vazelės, kas kelias dienas pakeičiamos gyvos rožytės, kiek didesnė personalo kompetencija ir protinga, aptarnavimą atitinkanti kainodara. Tiek nedaug tereikia, kad klientai liktų patenkinti. Įstaiga įsikūrusi nuostabioje vietoje, ant šlaito su vaizdu į upių tėvą Nemuną, taigi ištaisius smulkmenas galbūt ir tas statusas „restoranas“ būtų savoje vietoje bei kainodara akių nebadytų.
