Turbūt visi esate skaitę Jono Biliūno novelę „Brisiaus galas“. Ir daugelis buvo šokiruoti šio kūrinio pabaigos, buvo gaila nekalto šunelio, ir buvo pikta ant beširdžio šeimininko. Tai buvo tik novelė, tačiau tokie dalykai, tik dar šaltakraujiškesni, dedasi ir mūsų kasdienybėje.
Pradėsiu nuo pradžių, kai mano močiutė su tėvais Dituvos sode sugalvojo pasamdyti žmones išsikasti šulinį, nes jo labai reikėjo. Taigi rugsėjo mėnesį darbas buvo atliktas. Uždėti „stogą“ ir aptvarkyti aplink jį nusprendėme vėliau, atėjus šiltąjam sezonui. Šulinį palikome tokį koks buvo ir ramiai sau gyvenome Klaipėdoje.
Vieną žiemos dieną nusprendėm nuvažiuoti į sodą, pažiūrėti ar dar neužpustė durų. Viskas buvo gerai, sodas niekuo nepakitęs, išskyrus baltas pusnis visur aplinkui. Atėjo metas pažiūrėti ir į šulinį, ar niekas nenutrupėjo ir pan. Tačiau vos prikišę galvą arčiau šulinio angos išvydome šlykštų vaizdą. Kas ten gali būti? Katinas... Matėsi, kad jis ten įmestas neseniai, nes vis dar plūduriuoja vandens paviršiuje. Teko pririšti kibirą su virve ir ištraukti vargšo katino lavoną.
Visi buvo šokiruoti. Pats katinas ten negalėjo įšokti, nes ant šulinio viršaus buvo uždėtos kelios lentos. Beliko vienintelis atsakymas – gyvūną į šulinį kažkas įmetė. Ar įmetė gyvą ar negyvą, šito nesužinosime, bet taip pasielgti galėjo bejausmis, be skrupulų žmogus.
Vanduo buvo užterštas katino lavono skaidulom ir jo išskyrom, todėl pavasarį teks visą vandenį išpumpuoti ir dezinfekuoti šulinį. Visi, kam papasakojom apie šį įvykį, buvo sukrėsti. Laikui bėgant pasimiršome, o štai už lango ir sniegas pradėjo tirpti – greitai prasidės paruošiamieji sodo darbai. Po kelių savaičių jau plušome sode, iš šulinio pumpavom užterštą vandenį, purenom žemę, deginom šakas ir t.t. kelis savaitgalius iš eilės.
Tą balandžio dešimtąją dieną į sodą atvykome anksti. Atlikinėjome įprastus sodo darbus, o iš šulinio vis tebepumpavome vandenį, tai truko ilgai, nes pumpavimo variklis silpnas ir vanduo per šlangą į lauką išbėga silpna čiurkšlele. Kadangi tą šeštadienį sode ruošiamės būti ilgai, tai daug daugiau vandens ir išpilsime iš šulinio.
Aš rūsyje kūrenau krosnį, kai išgirdau nuostabos kupiną riksmą. Užlipu į lauką ir matau, jog tėvai prie šulinio – nerimastingais veidais. Žiemos istorija pasikartojo, tik šį kartą šulinyje buvo šuo – gana didelis (maždaug 3 katinų dydžio). Jis jau buvo šiek tiek paskendęs, ir nesimatė kol neišpumpavome tam tikro kiekio vandens. Visi buvo sukrėsti dar kartą. Ir iškilo klausimas, ar mūsų šulinį gyvūnų kapinėms pasirenka tyčia?
Juk turėtų būti tikrai didelis sutapimas, jei du skirtingi asmenys per keletą mėnesių į tą patį šulinį įmestu po gyvūną. Gal tai kerštas? Priešų mes neturėjome. Kaimynai? Tikrai ne, aplinkui gyvena padorūs žmonės. O pats gyvūnas tikrai negalėjo ten įšokti, nes po rasto katino ant šulinio viršaus uždėjome storą, tvirtą, plačią lentą, kurią pakelti galėtų tik žmogus.
Šį kartą iškilo dar didesnė problema, neturėjome kaip ištraukti lavono, todėl paskambinome vyrukams kurie kasė mūsų šulinį – jie sakė skambinti jei iškils problemų. Papasakojus jiems apie šiuos protu nesuvokiamus pasityčiojimus iš gyvūnų, šulinių specialistai nusistebėjo: „Jau daug metų dirbam šulinių versle, bet nieko panašaus neteko girdėti, ir iš kur atsiranda tokių psichų?“. Vyrai pasakė, kad galės atvažiuoti tik kitą savaitę. Teks laukti, ir toliau pumpuoti vandenį, šįsyk dar labiau užterštą, nes šuns kūnas buvo apiręs.Vis dar sukrėsti dirbome sode toliau, tačiau greitai teks patirti dar vieną šoką. Po kelių valandų šulinyje vandens dar sumažėjo, ir tada išvydome bjaurų, kraupų ir net susigraudinti verčiantį vaizdą – keturių mažyčių šunelių siluetus... Kalė žuvo kartu su savo šuneliais... Ir šie gyvūnai į šulinį turbūt buvo įmesti gyvi, arba nužudyti prieš tai, o tada įmesti – juk maži šuneliai nemiršta šiaip sau.
Gali būti, kad jie šeimininkui buvo tiesiog nebereikalingi ir jis rado „puikią“ vietą gyvūneliais atsikratyti. Tragiškos kalės ir jos (veikiausiai) šunelių žudynės sukrėtė ne tik mus, bet ir Gyvūnų Teisių Apsaugos Tarnybą, kuri yra girdėjusi įvairiausių gyvūnų kankinimo istorijų. Mums patarė kreiptis į policiją. Kreipėmės. Pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat pareigūnai išsivežė šunų lavonus. Bet tai neapsaugos nuo tolesnių išpuolių.. O kaltininkus bus be galo sunku rasti.
Scenarijus galėjo baigtis ir liūdniau. Jei žiemą apžiūrėti sodo būtume atvykę vėliau, katinas jau būtų paskendęs ir net nenutuoktume, kad šulinio dugne yra jo kūnas teršdamas vandenį...
