Teksto autorė – Audronė Fiodorenko – dalyvavo Nacionalinės moksleivių akademijos organizuotame moksleivių interviu konkurse „Žmogaus kodas“. Kviečiame paskaityti Audronės interviu su Klaipėdos Jaunimo centro direktoriumi Aleksu Bagdonavičiumi.
Aleksas Bagdonavičius, Klaipėdos Jaunimo centro direktorius – švietėjiška asmenybė. Daugelis jį žino kaip kūrybinės komunikacijos būrelio vadovą, kuris jauniesiems kūrėjams duoda progą pasireikšti, o žurnalistams suteikia žinių ir praktikos šioje srityje. Jo moto: jei dirbi, tai ir padarai, – įkvepia mokinius mokytis iš jo darbštumo bei atsakingumo. Linksmumo nestokojantis A.Bagdonavičius visada suranda bendrą kalbą su jaunimu, todėl nekeista, kodėl net ir išaugę jaunuoliai kuo geriausiu žodžiu mini šį asmenį.
– Kai buvote studentas, turbūt turėjote daug lūkesčių ir tikslų. Ar jie išsipildė?
– Nepasakyčiau, kad būčiau kėlęs aukštus reikalavimus. Žinodamas, kad niekada nebūsiu komunistu, nesitikėjau karjeros aukštumų. Patiko studijos, patiko pasirinkta specialybė, o visa kita palikau ateičiai. O ateitis „pakišo“ man siurprizą: vos metus padirbęs mokytoju, buvau paskirtas kaimo mokyklos direktoriaus pavaduotoju (paskutiniame kurse vis dėlto įstojau į komjaunimą). Nuo tada, 1977 metų, prasidėjo mano, kaip vadovo, veikla. Dirbau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Režisūros katedros Mokomojo teatro direktoriumi, Mokslinio tyrimo instituto „EKOS“ filmavimo grupės direktoriumi, Statybos tresto kultūros ir technikos namų direktoriaus pavaduotoju mokslinės – techninės propagandos reikalams, Menininkų namų direktoriumi.
– Dirbate Klaipėdos Jaunimo centre jau beveik 20 metų. Ar šis darbas Jus pakeitė?
– Taip, 2011 metų sausio 2 dieną sueis lygiai 20 metų, kai pradėjau dirbti Jaunimo centre. Manau, kad pakeitė. Išėjau didelę vadybinę mokyklą. Ką tada apie vadybą žinojome? Nieko. Ėjo pirmi Nepriklausomybės metai. Šioje darbovietėje pasitikau ir sausio 13-osios įvykius. Kai ėmiau nagrinėti vadybos teoriją, važinėti į seminarus, pamačiau, kad ji labai panaši į režisūros teoriją. Mano vadybinio darbo pradžioje, manau, režisūros teorija ir buvo atsparos taškas, nes kažkokių ryškių klaidų nepridariau. O darbas Jaunimo centre išmokė susikaupimo, dėmesingumo. Dirbau ir tebedirbu su aukštos kultūros žmonėmis, todėl dirbti bet kaip neišeina.
– Sakoma, kad dažnai mokinys praauga mokytoją. Ar jums teko atsidurti tokioje situacijoje? Galbūt Jūs taip pat ko nors mokotės iš mokinių?
– Savo mokytojų aš nepraaugau, nes mane mokė ypatingi mokytojai. Tai buvo arba prieškario laikų, vadinami „smetoniniai“, arba tokių mokytojų mokiniai, vėliau perdavę savo mokiniams tai, ką geriausio jie patyrė iš savo pedagogų. Ar mane praaugo? Tikriausiai (juokiasi). Štai „Aukuro“ gimnazijos mokytoja, mano buvusi mokinė Rita Latvėnaitė-Kairienė, tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare, profesionalia rašytoja, kurios knygas labai mėgsta jaunimas. O aš tesukurpiau vieną prozos knygelę (rodo liežuvį). Rita – mano pagalbininkė jaunųjų filologų konkursų darbe, puiki bičiulė. Pagal jos prozą Jaunimo centro teatras „Svajonė“ pastatė spektaklį „Nebučiuotų vaikų rugsėjis“, kuris rodomas su dideliu pasisekimu. O kiti tapo teisininkais, dainininkais, politikais. Nežinau, ar čia praaugimas, ar tiesiog savojo kelio suradimas.
Iš mokinių labai daug ko pasimokau. Kitaip negalėčiau dirbti tokioje įstaigoje, kaip Jaunimo centras. Mane žavi veržlumas, žingeidumas, laisvumas. Patinka, kai daugelį dalykų sugalvoja patys, nereikia per jėgą brukti savų idėjų.
– Dauguma rašančių jaunų žmonių yra užsisklendę. Kaip Jums pavyksta atskleisti jaunuosius kūrėjus ir įtikinti, kad rašytų originaliai bei nebijotų dalintis savo kūryba?
– Neatlikinėju kažkokių tyrimų šiuo klausimu. Kažkada seniai buvo kalbėta, kas traukia pas mus. Keista, bet nurodė priežastis šeimose, kad jose trūksta dėmesio. Gaila, kad šiandieninis tėvų užimtumas palieka vienus vaikus, bet džiaugiuosi jų protu, kad nesišlaisto gatvėmis, bet ateina pas mus.
Kita priežastis – bendraminčių paieškos. Kažkada vienas mokytojas atvedė mergaitę, kuri jokiu būdu neskaitydavo savo kūrybos bendraklasiams, o mūsų būrelyje kaip niekur nieko pirmą vakarą ėmė perskaitė eilėraščius ir prozą. Dabar ši moteris viena garsiausių juvelyrių Europoje.
– Dauguma mokinių, kurie ateina į Jaunimo centrą jaučiasi kaip antruose namuose ir kai kurie net baigę mokyklą užsuka aplankyti savo buvusių vadovų bei noriai toliau lankytų būrelius. Kokios čia jaunimo traukos jėgos veikia? Kaip Jūs įgyjate tokį jaunų žmonių palankumą?
– Gal jų pačių reikėtų paklausti? Kaip minėjau, Jaunimo centre dirba aukštos kultūros mokytojai. O, tai baisus virusas (juokiasi). Todėl iš to kyla visos pasekmės. Tikrai bendraujame su mūsų buvusiais mokiniais. Net jau kaip su būrelių mokinių mamomis ir tėčiais.
– Jūs darote didelius švietėjiškus darbus Klaipėdos miestui. Kas yra viso to priežastis? Kodėl taip stengiatės dėl jaunimo?
– Kažin, ar didelius. Dirbu ir tiek. O priežastis paprasta. Studijų metais, o tai buvo nykus sovietmetis, mums dėstytojai kalė į galvas: „Jūs reikalingi Lietuvai. Kur bedirbtumėte – mieste ar kaime – jūs reikalingi Lietuvai“. Tikriausiai kažkas liko, nes mano bendramoksliai tikrai nuoširdžiai dirba iki šiol. Algimantas Verbutas – pirmojo vaikų liaudies teatro įkūrėjas Kretingoje. Jo „Atžalynas“ su pastatymais stebina ne tik Lietuvą, bet ir Europą. Mažeikiškis Martynas Januška, pernykštis šalies Metų mokytojas, atkūrė 20 a. pr. J. Vaičkaus Skrajojantį teatrą.
– Per 20 darbo metų Jaunimo centre ar yra kas nors, dėl ko gailitės?
– Ne, tikrai neturiu ko gailėtis. Išaugo įstaiga, užaugau aš kaip vadovas ir pedagogas. Tie 20 metų buvo labai prasmingi, su naujais potyriais, naujais iššūkiais, pažintimis su įdomiais žmonėmis.
– Kokios Jūsų ateities vizijos susijusios su jaunimu?
– Matau viziją: modernus patrauklus Jaunimo centras. Vėliau, kai bus daugiau laiko, noriu įkurti nevyriausybinę organizaciją, kur galėsiu realizuoti savo patirtį.
Teksto autorė: Audronė Fiodorenko, Klaipėdos miesto „Ąžuolyno“ gimnazijos III h klasės mokinė
Nuotrauka iš pašnekovo asmeninio archyvo.
