Lietuvoje imigrantai sudaro tik 1 procentą šalies gyventojų. Tarp jų darbo imigrantų - dar mažiau: nuo 0,2 iki 0,5 procentų. Kalbant apie imigrantus galima išskirti dvi jų grupes - imigrantus, kurie atvyksta savo noru, kurie turi galimybę patys save išsilaikyti, ir pabėgėlius, kurie dažniausiai nieko neturi, išskyrus savo kultūrą. Tačiau bėda yra ta, kad pabėgėlius dažniausiai sudaro asmenys iš musulmoniškų, trečiųjų šalių.
Dažnai kitataučiai į šalį atvyksta su šeimomis, neturėdami net pradinio išsilavinimo, bei be priimančios šalies kalbos mokėjimo. Imigrantai iš pažeidžiamų grupių dėl rasinių, kultūrinių skirtumų dažnai patiria socialinę atskirtį, rasinę, religinę diskriminaciją. Svečioje šalyje gimę imigrantų vaikai dažnai negauna gerai apmokamo darbo, dažnai įsisuka į nusikalstamo pasaulio veiklą. Imigrantų problemos kiekvienai valstybei kainuoja daug pinigų ir vidinių išteklių, bet nepaistant to, ES įgyvendina įvairius projektus, kad padėtų svetimtaučiams integruojantis šalyje. Kyla klausimas, tai kas turėtų būti nepatenkinti - imigrantai ar priimančios šalys?
Šioms imigrantų grupėms tampa gyvenimo iššūkiu pritapti bei suprasti Lietuvos kultūrinę aplinką, bei sėkmingai internacionalizuotis šalyje. Visuomenėje jiems taikomos įvairios priemonės - valstybė taiko integracijos politiką, nevyriausybinės organizacijos plėtoja įvairias socialines programas, siūlo tobulinti įstatymus, prisideda įvairūs bendruomeniniu tautiniu pagrindu sukurti fondai, kad atvykėliams būtų lengviau adaptuotis šalyje, tačiau problema išlieka – didžioji dalis imigrantų nepatenkinti. Viena iš problemų su kuria susiduria imigrantai integruojantis Lietuvoje - mečetė. Į Vilnių atvažiavę musulmonai, jei nori pasimelsti, turi važiuoti į Kauną. Na, bet Vilnius - Lietuvos sostinė, viena mečetė čia turėtų būti.
Dauguma apklaustų imigrantų teigia, kad jie jaučiasi nereikalingi Lietuvoje, o jei jaučiasi reikalingi, tai tik kaip suvenyrai, kurie paryškina aplinką: „Lietuviai mano, kad užsieniečiai yra kaip unikalus aksesuaras, tagi jie į tave žiūri kaip į skirtingą daiktą, kurio jiems reikia tik dėl įdomumo“,- savo patirtimi dalinasi imigrantas iš Afrikos. Tai dar kartą parodo, mūsų visuomenės problemas, juk toks mūsų visuomenės „palaikymas“ gali išaukti segregaciją, o gal net ir marginalizaciją.
Ateityje Lietuva be imigrantų turėtų neišsiversti dėl demografinių priežasčių, didelės emigracijos, senstančios visuomenės, bet ir perėjimo iš industrinės į žinių visuomenę. Dėl šių priežasčių valstybė turėtų ypatingai didelį dėmesį skirti imigrantų integracijos gerinimui. Bei turėtų rūpintis ne tik valstybė, bet ir visuomenė, kuri dar nelabai linkus priimti į savo ratą kitataučius, dėl nepasitikėjimo bei neigiamo žiniasklaidos sudaryto įvaizdžio. Tad tai nėra vien tik imigrantų ar Lietuvos valstybės problema, tai yra abiejų šalių problema, gebėjimas prisitaikyti, bei plačiau žvelgti į aplinką, ne tik, kas vyksta savoje kultūroje, bet ir už jos ribų.
O kaip Jūs galvojate? Reikia Lietuvai imigrantų ar ne?
Ar reikia jiems padėri integruotis Lietuvoje?
