Gamta brangiau už auksą

Monika Baltaitė „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas,“ – rašė J.V.Gėtė. Ir iš tiesų, šiuose žodžiuose tiek daug prasmės. Rodos, turime šią nuostabią „knygą“, tačiau draskome iš jos lapus nesusimąstydami, kad antro leidinio nėra ir nebus. Mūsų protėviai šią „knygą“ tausojo, mylėjo, šlovino bei garbino. Jiems svarbus buvo kiekvienas žiedelis, kiekvienas augalėlis, medelis. Dažnai susimąstau, kodėl mes taip nevertiname to, ką radome – juk patys šios knygos nesukūrėme, patys neparašėme. Kodėl žmonės nesupranta, kad gamta brangiau už auksą? Kiekvienas iš mūsų džiaugiasi pavasariu, atbundančia gamta, pirmaisiais žiedais. Juk kaip gera atsigulti ant žolės, apie nieką negalvoti ir žiūrėti į danguje lenktyniaujančius paukščius...  Turbūt visi dabar įsivaizduojame tą žolę – ryškią, švarią... Tačiau taip būna ne visada, tiesa? Kartais ant jos gultis nelabai ir norisi – būna pilna šiukšlių, nuorūkų... Beje, šypsosi visi, kai mato tą žolę švarią ir gražią. Tik ne visi apsidžiaugia, jei mokytojai ar draugai kviečia eiti į kokią nors talką tvarkyti miško, rinkti šiukšlių. Ir taip yra todėl, kad nesusimąstome, kas būtų, jei niekam taip ir nerūpėtų gamta, jei visi mėtytų šiukšles kur papuola... Ne vienam atrodo, kad tvarkyti gamtą, rūpintis ja yra kažkieno kito pareiga. Aš taip negalvoju. Dažnai susimąstau, kaip galima be jokios sąžinės graužaties nusilupus saldainį jo popierėlį mesti sau pro petį ar atsukus automobilio langą švystelti tuščią butelį į kelkraštį... Pasirodo, galima, nes niekur neparašyta, kad draudžiama, kad gresia bauda. Pavyzdžių aplink mus be galo daug. Suaugusiesiems dažnai nerūpi, laužo vaikai šakas, ar ne. Jie skuba į darbą, parduotuvę, kam čia drausmint tuos neklaužadas... Kitas, žiūrėk, dar ir nešvankiai atsakys – tad kam gi nervintis?.. Ir tik labai retam rūpi tai, kas turėtų būti aktualu visiems. Kadangi man svarbu, kaip išsaugoti mūsų gamtą švarią, nesuterštą, branginamą ir saugomą, aš pamėginsiu nurodyti keletą patarimų tiems, kas skaitys šį rašinį. Dažnai dėl užteršto vandens, nykstančių gyvūnų, augalų rūšių mes kaltiname technikos pažangą. Fabrikai, gamyklos, mašinos... Ir atrodo, net neverta kažką ir keisti, kas gi tas žmogus prieš tokias gamyklas? Tačiau tai nėra tiesa. Žmogus daro dar didesnę žalą, nepagalvodamas ir mesdamas skardinę, butelius, traškučių pakelius bet kur, kur akys mato. Juk jis nepagalvoja, kokią žalą daro gamtai. Ir atrodo žmogeliui: „Ai, ką čia... Kaimynas pylė atliekas į upę – kuo gi aš kvailesnis, visokios gamyklos dar ne taip teršia“. Pirmiausia prisiminsiu seną posakį:  „Pradėk nuo savęs!“ Nemesk tu, žiūrėk- kaimynas pamatys, galbūt nebemes ir jis, o jei ir ne - žemei bus lengviau iškęsti, vis vieno žmogaus šiukšlių mažiau. Miškuose daug kur kabo užrašai: „Neuždek miško!” “Atsargiai su ugnimi“. Rodos, visi pamato, visi supranta, bet išvažiuoja žmonės iš miško ir vis vien palieka rusenančius laužus, ką jau kalbėti apie įvairius butelius... Kodėl taip yra? Nejaugi iš tikrųjų nesinori gyventi švarioje bei gražioje aplinkoje, matyti, kaip gyvūnai nebijo, prieina prie žmogaus. Dabar gi, žiūrėk, pamatysi miške kokį gyvūnėlį, tai jis nuo žmogaus kaip nuo baisiausio priešo bėga. O kaipgi nebėgs, kai eina tas piktai nusiteikęs, griauna tavo namus, kartais sudegina, primėto visokių  šiukšlių ir išvažiuoja su kažkokia smirdalyne, garsiausiai riaumojančia. Taip pat labai svarbu yra tai, kad žmonės ne tik teršia ir nebrangina gamtos, bet dar ją ir skriaudžia. Pavyzdžiui, mane labai skaudina, kai matau kertamus medžius. Užsimano žmogus nukirsti medį, nes jam saulę užstoja. O šie augo jau dvidešimt metų... Kam tai rūpi? Užtenka skųstis ir pats metas pradėti keisti padėtį! Manau, kad reiktų vaikams jau pradinėse klasėse aiškinti apie tai, kaip skauda žemei, kai kas numeta kokį popierių, reikia kalbėti, kad negalima deginti žolės. Reikia rašyti tokiomis temomis eilėraščius, rašinius, piešti ar vaidinti. Reikia daryti tai, kad nuo mažų dienų vaikas imtų branginti ir tausoti  gamtą. Kiekvienas dar galime pasikeisti. Galime pradėti žiūrėti į gamtą kiek kitaip. Pabandykime suvokti, jog tai yra gyva! Užsimerkęs įsivaizduok, kad esi žolė, upelis ar koks gyvūnėlis – kiškis ar stirna... Kaip jaustumeis, kai tave niekina. Ir tik pamanyk, kaip gera, kai kas nors prieina ir šiukšles surenka, sutvarko aplinką. Mes kiekvienas galime suteikti gamtai šią malonę, kiekvienas! Nepamirškime, kad gamta – knyga... Saugokime kiekvieną jos puslapį, nes kitos tokios nėra ir nenusipirksi už jokius pinigus.