Buvo Velykų rytas, kai nusprendėme važiuoti iš Vilniaus pas gimines į Panevėžį. Iki Ukmergės lydėjo puiki šventinė nuotaika. Besikalbant, išsiaiškinau, kad žmona niekada nėra važiavusi senuoju keliu (174 kelias). Kadangi buvo puikus oras, daug negalvojau ir pasukau juo, juk nuo vaikystės atminty buvo įstrigusi puiki topolių alėja kuri tęsėsi daugiau nei 10 kilometrų Taujėnų link.
Šokas. Švelniai tariant buvau priblokštas tokio vaizdo, kurį išvydome. 50-mečių medžių alėja, kuri driekėsi ilgus kilometrus, keturiomis eilėmis... buvo totaliai išpjauta. Apmaudą keitė nusivylimas nuo tokio nykaus vaizdo. Anksčiau būdavo įspūdis, kad važiuodavome ilgu tuneliu, o dabar judėjome plynu lauku ir akį patraukdavo tik nesibaigianti kelmų virtinė.
Neapsikentęs, sustojau Taujėnuose žmonių pasiklausti kas čia įvyko. Žmonės pasakojo, kad prėjusiais metais įmonė iš Vilniaus (deja, pavadinimas nežinomas), remiama ES pinigais, pradėjo pjovimo darbus. Argumentas – saugumo reikalavimai. Keista, medžiai augo pakankamai toli nuo kelio, 4 metrai nuo kelkraščio. Su tokiu argumentu būtų galima pusę Lietuvos išpjauti. Galų gale, jeigu išpjautų tik vidines alėjos juostas, atstumas iki išorinių taptų daugiau kaip 6 metrai. Dar laubiau sudomino žmonių teiginiai, kad didžiąją dalį medžių, ištisais ešalonais, išvežė miškovežiai į... Latviją.
Nieko nenoriu kaltinti anksčiau laiko, bet situacijos skaidrumas kelia abejonių. Žmonių pasakotas versijas tikrai būtų galima patikrinti, nes į galvą peršasi visokiausi scenarijai. Tikrai sunku rasti logikos šiame medžių kapinyne.
