Ištraukti iš mirties nasrų

Berta ir Dikas. Jų istorija ilga ir sunki. Jie nebuvo tiesiog benamiai, nebuvo palikti gyvūnų globos namuose skaičiuoti dienų... Jie laukė galo savo „namuose“ – sodyboje, pririšti lauke... nuo savo „šeimininko“ rankos, tiksliau kulkos, kurią jis žadėjo paleisti.  Gyveno jie Vievyje, šiltą guolį atstojo būda, palakstymus apribojo grandinė, o mylimais šeimininkais laikė juos mušančius, skriaudžiančius ir kitaip engiančius žmones.  Apie Bertą ir Diką sužinojome netyčia. Elektrėnuose pagalbos laukė du įmonės teritorijoje gyvenę šuneliai. Kai pagaliau atsirado menkiausias kamputis ir nuvažiavome jų gelbėti, sargas pasakė, kad juos prieš kurį laiką nušovė, nors prieš tai buvo žadėjęs jais tikrai pasirūpinti... Šokiravo mus ir visus ten tuo metu buvusius. Turbūt nesuprasdamas, ko čia gailėtis, ir dar labiau norėdamas pasidžiaugti savo „taiklia akimi“, jis išsitarė, kad draugas atveš dar du nebereikalingus šunis. Apimtos nevilties merginos sureagavo skubiai, paskambinus „draugui“ jis pasakė, kad pirmoji eilėje Berta. Nuvykus jos paimti, tuo pačiu jis atsikratė ir Diku (jam mes taip pat buvome paskutinis vilties lašelis). Taip jie abu atkeliavo pas mus. Galbūt gyvena ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, tačiau abu saugūs, pamaitinti ir šiltai įkurdinti. Berta kiek agresyvoka, nepastiki nė vienu praeinančiu, nes, kiek suprantame iš jos elgesio, buvo spardyta, marinta ir kitaip kankinta. Kaip sakė jos „geradaris šeimininkas“, prieš savaitę ji atsivedė šuniukų, tačiau visi jie jau išėję... Dėl to kalytei didelis stresas. Šunytė dar nesusivokė, kad čia nuo žmogaus nereikia gintis, kad čia jis draugas ir jos niekas čia nebeskriaus.  Dikas – jaunas, gražus, energingas, maždaug vienerių metukų Bertos vaikas. (Kailiukas juodai baltai margas). Šunelis didelis mėgėjas bendrauti. Tik priėjus jis puola laižyti ranką, pasisveikinti pasišokinėjimais ir pilnomis džiaugsmo akimis. Gyvūnėlis – sutvertas draugystei, o ne sargavimui. Mielai vaikšto su pavadėliu, išuostinėja visas prieglaudėlės pakampes, puikiai sutaria su kitais šuneliais. Šie du likimo, o svarbiausia žmogaus rankos nelepinti šuneliai ieško naujų namų, kuriuose būtų apgaubti meilės, rūpesčio, šilumos. O skolingi, patikėkit, tikrai neliks, Dikas mielai „išbučiuos“, „pamyluos“, o Berta – ir tikra drauge taps. (Šiuo metu abu gyvūnėliai glaudžiasi „SOS gyvūnų“ prieglaudėlėje, tad jei kuris krito į akį, laukiame Jūsų Žalgirio g. 60, Vilnius)