Kai BAR kodas nutrina žaliąjį

Konkurso „Žalias kodas“ dalyvės Rūtos Jakutytės darbas. Mano sapnas Aš einu, einu lyg ir dvidešimt pirmojo amžiaus gatve, cementas, gatvė, šaligatvis, bortelis, geltona linija, Dieve, tik nelipkit ant skiriamosios juostos,  pro mane nejučia praslenka du susikibę rankomis aborigenai. Aborigenai? Iš varnalėšos lapų nusimezgę sukneles, laisvi, nesuvaržyti žingsniuoja, plevėsuodami plaukais lyg ištrūkimo iš šios skubančiųjų beprotybės vėliava, nežiūri į ženklus ir gaudo vėją sveikais suskirdusiais skruostais, nes nieko daugiau ir negirdi. Bet aš to vėjo negirdžiu, nepagaunu dažnio – jis nieko man nesako. Žinau, tai sapnas, tai eilinis mano pasąmonės kliedesys, kaip aš juos vadinu, pakviesti čia Adomą ir Ievą, bent jau pseudo tai tikrai, kad pamatytų, ką padarėm iš tų pasakiškų miškų ir sodų, kuriuos turėjom. Dabar – didelę, per visą pasaulį nusidriekusią automobilių stovėjimo aikštelę. Iš žmogaus – aštuonkilograminę kuprinę nešantį kvailį. Nėra vėjo, TO vėjo, tik signalizuojantys nervuoti vairuotojai. Man baisu Perjungiu žinių kanalą. Ir kitame lygiai taip pat rodo Obamą Kopenhagoj. Pagiriamasis žodis, tik kad tam susitikime nieko ypatingo nepešta, išskyrus kelis didžiųjų valstybių pažadus. Reikia pažaboti klimato atšilimą. Jūs teisūs, kostiumuoti ponai. Jūs teisūs, nes man ir pusei pasaulio baisu, kad praradom savo orą, savo gamtą, mes panikuojam, pasaulis keičia peruką, ir mes nežinom, koks jis bus ryt, mieli ponai. Anglija bijo. Metų pradžioje taip stuktelėjo šaltis ir sniegas, jos tokios temperatūros gali tapti šalies šimtmečio rekordu. Daugelis traukinių reisų atšaukti, o žmonės tokie išsigandę, kad tiki izoliacijos grėsme ir supermarketuose šluoja visas prekes iš eilės. Kinija bijo. Naujųjų metų išvakarėse Pekino oro uostsuose dėl sudėtingų oro sąlygų atšaukta 90% skrydžių. Bent jau taip praneša Kinijos centrinė televizija. Apie Haitį kalbėti skaudu, bet kalba visos laidos iš eilės, nepaisant valstybės, nepaisant kanalo. Miršta žmonės, mirs apie 100 000 – suprantam, kad žemė dreba vis smarkiau. O mes drebame vien tik matydami tai ekrane. Visi bijo. Žinoma, kuriems rūpi šis didelis gaublys, ant kurio stovime – tirpstantys ledynai žada pasiglemžti dar daugiau sausumos ploto, o jo ir taip trūksta, nes vietos po saule dabar ieško jau beveik 7 milijardai žmonių. Ir, be abejo, visi jie vartoja, išmeta, vairuoja, kaupia ir taip gerina pasiūlos rodiklius. Bet ar ne per dideles pilis statomės tokiam mažam pasaulio plotely? Galų gale (gal ir ne taip svarbu) aš bijau. Aš noriu nerūšiuoti prekių į geras ir blogas, skaityti E – kažkoks skaičius eilėraščius ant pakelių, bijant, kad gal daiktas, kurį įsidėsiu į burną, bus neekologiškas, nenatūralus, net ne visai valgomas, nors ant etiketės ir švytės įtikinantis „Be konservantų“. Nors tai mažiausia, ko aš bijau. Aš nerimauju dėl savo Adomo ir Ievos sapno, kuris persekioja lyg priekaištas, kad aplinka pasidarė nebetinkama laisvei, geras anglų žodis verčiant paraidžiui „aplinkai draugiškas“ (environmentally – friendly) jau nebegalioja. Aš suvaržytas kiekviename pasirinkime, nes nesinuodyti, esant tokiai pasiūlai, pasidaro itin sudėtinga. Kliūčių ruožas? Vis dar baisu, bet toliau seku įvykius O visgi aš mėgstu žinias. Pamaigykim kanalus? Prieš pusmetį švystelėjo Neapolio žmonių tragedija. Tiksliau, pro akis švystelėjo jo šiukšlių pilys, kurios problema tapo jau 1994 – aisiais. Na, pilis tokia savotiška, iškart pasakytum, kad dvidešimt pirmojo amžiaus, bet esmė ne tame. Šis įvykis tik parodė, ką mes darome su savo aplinka. Gyvenam taip, kad pusės turimų daiktų reiktų žūtbūt atiskratyti, išmesti dar tą pačią dieną. Kur išmesti? Gal paleisti grakščiai skrieti į kosmosą? Juk tos šiukšlės niekur nedingsta, toliau kelis šimtus metų trūnija kažkur aplinkoje, taip mažindamos vietą šokuoti kiaunei ar voverei rasti riešutų. (Ateina voverė į mišką o ten – naujas sąvartynas, gal ras kokių „Lay‘sų“?) Įdomumo dėlei, plastikas suirs per 200 metų, paprastas celofano maišiukas – per 300 metų. Palikimas ateinančioms kartoms, leiskit spėti? Mielieji žmonės Žinios liūdina. Reikia išjungti televizorių, nors tai nieko ir nepakeis. Norisi dabar iš visos gerklės ką nors sušukti tiems milijardams, kurie privartojo energijos, naftos, medžių, gyvūnų (tuoj galim nebeišvysti pandų, tigrų, mėlynųjų banginių. Tai ne kokie uodai, ar ne?) ką nors panašaus į MIELIEJI ŽMONĖS, nustokit neprotingai daugintis, mūsų ne taip jau mažai, ar ne, jūs vartojat už du, šiukšlinat už keturis, nors nesueina aritmetika, norisi keiktis, užsiropšti ant medžio ir nenulipti, bet ne, mielieji, per penkiasdešimt metų išnyko pusė mirškų, teigia CNN, nustokit vartoti, aš jaučiu, jaučiu, ateina kapitalistinė laimė ir poreikių patenkinimas, per pažeidžiamiausią mūsų imtuvą, jis užsikišo, todėl įleis visą šlamštą į mus, o mes į atmosferą, neglamžykim ozono sluoksnio, nes jis neatlaikys ir gabalais sukris ant galvų. Iš tiesų mes nejaučiame atsakomybės už savo veiksmus, nepagalvodami apie mus supančią aplinką, beatodairiškai vartojame, ir tai yra pagrindinė ekologininės krizės priežastis. Ir priežastis, kodėl į žemę negrįžta laisvė. Negrįžta mano sapno gamtos žmonės. Jiems reikia vietos, bent lopinėlio švarios vietos.