Žurnalistu gimstama ar tampama? Tikriausiai pirmoji jums į galvą šovusi mintis skamba: „kokio čia prigimimo reikia naršyti svetimus apatinius baltinius?" Na taip, tokiu atveju sporto klubo abonemento, kad sugebėtum neatsilikti nuo bėgančių pašnekovų, reikia labiau nei noro būti socialiai atsakingu žurnalistu. Tačiau, jeigu kalbame apie profesionalią ir etišką žurnalistiką? Jeigu jums į galvą šovė mintis „niekas negimė mokėdamas" - jūs visiškai teisus. Ir kuo ankščiau pradedi mokytis, tuo geriau. Žurnalistė Juta Liutkevičiūtė dalijasi savo įspūdžiais apie vieną iš finalinių „Demokratijos adresas - žurnalistika" renginių.
Pirmoji Lietuvoje Nacionalinė socialiai atsakingų jaunųjų žurnalistų ugdymo programa - geriausias būdas atskirti pelus nuo grūdų, pradedant vyresniųjų klasių moksleiviais, ir baigiant studentais, pasiryžusiais kurti naujos kartos lietuvišką žiniasklaidą. Metų pradžioje prasidėjusi atranka į projektą „Demokratijos adresas - žurnalistika" jau šiandien džiugina teigiamais rezultatais - iš 200 norinčių atrinkti geriausi 30, kurie nuo balandžio mėnesio ne tik brėžia sau ir savo komandoms tikslus, bet ir stengiasi planingai jų siekti.
Finaliniai „Demokratijos adresas - žurnalistika" mokymai vyko spalio 16-18 dienomis Anupriškėse. Čia susirinko jaunuoliai, dalį vasaros linksmybių išmainę į žurnalistinius eksperimentus ir tyrimus. Kadangi visi jau buvome pažįstami iš ankščiau vykusių mokymų, iškart nepuolėme diskutuoti apie graudoką šalies žiniasklaidą ieškodami kaltų ir keikdami vertybių ratuose pasiklydusius žurnalistus. Visi žinojome, kad susirinkome ne kritikuoti ir keiksnoti, o ieškoti alternatyvų ir operatyviai veikti, skatinant teigiamus pokyčius. Po to, kai aptarėme, kas ką gražaus matė vasarą ir į kokius pasaulio kampelius vėjai mus nubloškė, čiupom jautį už ragų ir trims dienas, kuomet ilsėdavomės tik valgydami, kibom į darbus.
Pirmoji mokymų diena - „Apie ką rašau? Kur esu?". Dar kartą perkratėme savo galvas ir išgirdome kitų nuomones apie socialines grupes, į kurių problemas visuomenėje labiausiai ir gilinomės žurnalistinių mokymų metu. Gryninome socialiai atsakingo žurnalisto sąvoką ir visą mokymų laiką bandėme išsiaiškinti, ko mums dar trūksta, kad tokiais taptume.
Sekmadienį Anupriškėse apsilankė ir vieną iš mokymų eksperčių, Lygių galimybių plėtros centro projektų koordinatorė Margarita Jankauskaitė. Čia, pasišokinėdami iš džiaugsmo katučių plojo tie, kurių rašyti straipsniai buvo susiję su lyčių lygybe. M. Jankauskaitė negailėjo savo laiko, patirties ir žinių bagažo komentuodama mūsų pasirinktas temas, jų pateikimą, patarimus ir siūlymus remdama įdomiais pavyzdžiais iš viso pasaulio. Nors dienos pabaigoje visų galvos jau tvinksčiojo nuo gautos informacijos kiekio, vakare visi stebėjome dokumentinį filmą apie intelekto sutrikimų turinčių vaikų globos namus Bulgarijoje. Filmas nepaliko abejingų, sukėlė daug skirtingų emocijų, kuriomis pasidalinome aptarimo metu.
Antroji diena - „Socialinio žvilgsnio diena". Ekspertų prigūžėjo kaip iš gausybės rago. Nuo pat ankstyvo ryto puslankiu susėdę klausėmės Aušros Maldeikienės (publicistės, ekonomistės, dėstytojos) paskaitos apie tai, kokie ekonominiai dėsniai lemia skurdo atsiradimą. Ir jeigu ryte dar jautemės užsimiegoję ir tingūs, tai A. Maldeikienės matematinių formulių gausa ir ekonominių rodiklių diagramos privertė susikaupti, juk buvo kalbama apie žurnalistams kiek mažiau įprastus - ekonomikos - dalykus. Bene labiausiai suklusti privertusi dėstytojos frazė: „Pagrindinė žurnalistų problema - jie neišmano to, ką rašo", kuri paskatino pasitempti. Tą pačią dieną girdėjome ir Aušros Šimoniukštytės, Erikos Matuizaitės, Arūno Survilos paskaitas, apėmusias daugybę mums aktualių temų: skurdo, rasizmo, priklausomybių, jaunimo politikos.
Neringos Jurkučionytės paskaita apie patyčias, savižudybę ir psichikos sutrikimus, kuomet gauta informacija buvo įtvirtinama „blykst" praktine užduotimi - straipsnio rašymu - paliko didelį įspūdį. Mokymų dalyviai rašė trimis skirtingomis temomis, skaitė tai, ką pavyko parašyti per 15 minučių, drauge aptarinėjo savo ir kitų klaidas. Vakare - dienos kulminacija: simuliacija „Lietuva". Žaidimas, kurio metu patys tapę tam tikrų socialinių grupių atstovais bandėme pasiekti skirtingus tikslus. Atidavę visą savo energiją žaidimo metu, dar iki velyvo vakaro jį aptarinėjome. Dienos liksmybės baigėsi palaimingu akordu griūnant į lovas.
Paskutinė mokymų dieną, kuri, visų nuostabai, atėjo greičiau nei buvo tikėtasi. Tačiau nors laiko iki išvykimo liko nedaug, neatsipalaidavome - išklausėme Globalios iniciatyvos psichiatrijoje ekspertės Eglės Šumskienės paskaita apie negalią ir socialiai atsakingą neįgaliųjų vaizdavimą.
Po virtinės socialinių ekspertų interaktyvių užsiėmimų bei simuliacijų laukė įsivertinimas. Taip lengviau tapo suvokti ir įsivertinti savo veiksmus projekte. Iš pradžių tiesiog idealūs mūsų straipsniai, atrodo, vis dar prašosi paredaguoti... Ką gi, įgytos žinios dar spės praversti žurnalistinių tyrimų darbų paskutiniams štrichams. Likusi dienos dalis buvo skirta savo dalyvavimo projekte įsivertinimui, suvokimui, kad tai, ką išmokome, ką gavome ir kiek išsivežame namo.
Siekdami užtikrinti tęstinumą kūrėme naujus planus, rašėme rekomendacijas ateityje mokymuose dalyvausiantiems jauniesiems žurnalistams. Kuomet aikštelėje jau stovėjo autobusas, o kiekvieno mintyse skambėjo Bethoveno „Odė džiaugsmui", mokymų organizatoriai kiekvienam įteikė visų brangakmenių spalvomis tviskančius sertifikatus ir po kaktusą - savotišką žurnalisto simbolį.
Ką išmokome, ką išsinešėme, ką supratome? Tam aprašyti neužtektų duomenų bazės. Aišku viena - visi mokymuose dalyvavę jaunieji žurnalistai nelaikys gautos informacijos kišenėse, užkonservavę tai kaip neįkainojamą turtą savo anūkams. Rašysime straipsnius, stengsimės spręsti socialines problemas, skatinti teigiamus pokyčius.
Mieli skaitytojai, bendradarbiaukime! Ir kas ten žino, gal ir sukursime naują požiūrį, naują pasaulį.
