Kovo 11-ios išvakarėse Kauno jėzuitų gimnazijoje viešėjo režisierius, aktyvus visuomenės veikėjas Gytis Padegimas. Pasidalinti savo mintimis ir patirtimis apie valstybę ir mus, jos piliečius. Ir apie būtinybę ir atsakomybę surasti savo vietą.
Daug puikių minčių tądien sklandė erdvėje. Keletą jų pavyko pagauti. Svarbiausios jų - kiekvienam mūsų labai svarbu būti savo vietoje, o valstybė stipri tiek, kiek stiprūs jos piliečiai. Šių dienų mokiniai raginami rinktis perspektyvias, ateities rinkai naudingas specialybes. Bet rinka turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Žmogus turi būti savo vietoje, atrasti savo vietą šioje visatoje, perskaityti šifrą ir eiti kryptingai, patirti išsipildymą, išskleisti savo gabumus, ir taip kurti bendrą gėrį. Kodėl Lietuvoje tiek daug nelaimingų žmonių - nes yra ne savo vietoje. Kiekvienas esam atsakingi už save, už savęs suradimą. Kol mokomės turime kuo daugiau išbandyti, surasti kas sekasi geriausiai. Patys turime būti savo gyvenimo režisieriais. Nes jei gyvenimą mums tvarkys kiti, tai būsim nuolat nelaimingi. Laimingiausias tas, kurio pašaukimas ir darbas sutampa. Būdamas savo vietoje žmogus pasiekia aukštumų, tampa reikalingas kitiems ir taip stiprina savo valstybę. Valstybei reikia stiprių žmonių. Nežinantys ko nori šoka pagal kitų dūdelę, laikosi kitų sukurto įvaizdžio, bet viduje nėra laimingi.
Gyvenimas yra ilgas maratonas. Dauguma galvojam, kad viską turim gauti iš karto, iš kitų – iš tėvų, valstybės. Daug paramos tikimės iš Europos Sąjungos. Bet ji nebuvo sukurta vien tik materialinei paramai teikti, šį sąjunga skirta taikos išsaugojimui, Europos identiteto išlaikymui. Didelis skirtumas ar valgyti šokoladą vienam, ar draugiškai šnekučiuojantis pasidalinti juo su kaimyne už tvoros – argumentas už Europos Sąjungą penkiametei Norvegijos (nenorinčios būti sąjungoje) pilietei.
Pasak G. Padegimo, žmogų laimingu daro ne besaikis vartojimas, o Momentas, kai drįstam akimirkai prilygti Kūrėjui. Kai sukuriam kažką naujo, ko anksčiau nebuvo, patiriam didžiausią pasitenkinimą. Šviesti turime ne vien tik sau, bet ir kitiems. Tik pasidalinta laimė yra tikra laimė. Vienas laimės nepasieksi. Mylėti valstybę tai ieškoti kelio kaip būti naudingu, išpildyti save. Stiprindami save, sustiprinsim ir valstybę. O šventės – tai galimybė pamatyti save platesniame kontekste. Prisiminti tuos, kurie prieš mūsų kūrė mūsų teatrą, mokyklą, valstybę... Kartu tai paraginimas tęsti mūsų tėvų ir senelių pradėtus darbus, kitaip, kai iš mūsų bus pareikalauta, neturėsim kuo pasiteisinti.
