Neišsaugoti kalbos, vadinasi neišsaugoti esminio kiekvienos tautos tapatybės bruožo – taip būtų galima įvardinti vieną pagrindinių lituanistus ir politikus suvienijusios konferencijos, kuri buvo surengta siekiant paminėti nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, leitmotyvų. Lietuvių kalba XXI amžiuje susidūrė su daugybe iššūkių, tad iš pagrindų pasikeitė jos suvokimas.
Didžiausiais iššūkiais, tapusiais grėsme lietuvių kalbos, kultūros ir istorijos išsaugojimui ateities kartoms, galima įvardinti globalizaciją, tautinio tapatumo pamato eroziją, provincialumą, emigraciją. Pasaulį apraizgius tarpusavyje sujungtoms greitaeigėms interneto linijoms, kurioms jau seniai nebegalioja valstybių sienos, žmonėms migruojant iš vienos šalies į kitą, daugiausia dėmesio skiriant ne pamatiniams, kultūriniams, bet menkaverčiams vienadieniams „popsiniams“ dalykams, dabartinė visuomenė nebežino, kaip teisingai save suvokti ir vertinti. Norint išspręsti šią problemą, būtina sukurti ilgalaikę lituanistikos raidos ir plėtros strategiją.
Vienas svarbiausių dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį rengiant minėtą strategiją – tai lietuvių kalbos perkėlimas į skaitmeninę erdvę. Pasak Lietuvių kalbos instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės, tiek jos vadovaujama institucija, tiek kitos mokslo įstaigos jau žengė pirmuosius žingsnius šia kryptimi: skaitmenizavo kai kuriuos žodynus, internete pradėjo diegti vertimo mašinas, balso atpažinimo programas. Tačiau darbo dar labai daug. „Galima sakyti, jog lietuvių kalba su skaitmeniniu pasauliu tik pradėjo pažindintis. Džiugu, jog tai padaryti jai padėjo verslo įmonės, susidomėjusios lituanistika. Be jų pagalbos kažin ar būtume išsivertę“, – tvirtino J.Zabarskaitė.
Kad akademinis ir verslo pasauliai gali sėkmingai darbuotis dėl bendrų tikslų, teigia ir vienos didžiausių šalyje kalbines technologijas plėtojančių bendrovių „Tilde IT“ direktorius Vaclovas Pranskūnas. „Jau kuris laikas bendradarbiaujame su Lietuvių kalbos institutu, kartu kuriame įvairius dvikalbius žodynus, archyvus, rodykles, mašininio vertimo sistemas ir kitus panašius dalykus, kuriuose vartojama lietuvių kalba. Jie reikalingi absoliučiai visiems: ir švietimo sistemai, ir kultūros sklaidai bei paveldo saugojimui, ir įvaizdžio formavimui užsienyje, ir ekonomikos vystymui, ir paprastų žmonių darbui bei pramogai. Tačiau pagrindinis trukdis įgyvendinant visus šiuos projektus – žmoniškųjų išteklių, konkrečiai kompiuterinės lingvistikos specialistų trūkumas, taip pat nepakankamas pačios valstybės dėmesys“, – pasakojo V.Pranskūnas.
Anot jo, šiandien lietuvių kalba jau yra ne tik mokslo ir kultūros objektas, ji gali solidžiai prisidėti prieš šalies pridėtinės vertės kūrimo. O norint pasiekti gerų rezultatų, nepakanka suvienyti jėgas vien tik akademinės bendruomenės ir verslo atstovams. Būtina stipri ir atsakinga pačios valstybės parama.
J.Zabarskaitė įsitikinusi, jog kalba – svarbiausias dalykas kiekvienai tautai įsivardinant savo tapatybę. Nes būtent kalba atspindi tautos vertybes: būdą, papročius, mąstymo išraišką, kultūrą, istoriją.
