Kiekvieną dieną spaudoje ir internetiniuose tinklalapiuose mirga žinutės ar užrašai skelbiantys saugoti gamtą, tausoti išteklius. Jie tik išryškina problemą, primena, kad ji egzistuoja, tačiau tokia žinutė ir lieka tik žinute. Jokios naudos neduoda nuolatinis kalbėjimas apie tą patį, reikia ne kalbėti, o veikti. Vienas pakeltas popierėlis prisidės labiau nei diskusija aptarinėjame posėdyje ar visuotinėje konferencijoje.
Nuolat galime pamatyti garsių žmonių pasisakymus ir „kovas“ prieš gyvūnų žudymą, teršalus, tačiau ar galėtume išvardyti kalbomis pasiektus rezultatus? Deja, kol kas ne. Žinoma, lengviausia juk yra svarstyti, planuoti, žodžiai „reikėtų daryti“, „manau, tai padėtų“ bei daugelis kitų, dažnai girdimi per televiziją ar radiją. Nors peikti tik garsius žmones negalime, nes pirmiausia turėtume pagalvoti, kiek patys esame padarę dėl visų gerovės? O atsakymas daugelio paprastas ir vienodas „kodėl aš turėčiau kažką daryti, jei kitas nedaro“. Žmonių nuomonė, kad kažkas kitas turėtų už juos atlikti visus darbus, pasirūpinti gerove ir ateitimi, nuteikia tikrai nepozityviai. Tokio mąstymo priežasčių reikėtų ieškoti ne taip jau giliai. Ideologija, kad kiekvienas kovoja už save – gimusi seniai. Tačiau žiūrint į senovės laikus pastebime, kad pagarba gamtai buvo besąlygiška visose tautose ir gentyse. Šiais laikais, kai dauguma gyvena „miesto džiunglėse“, pagarba skiriama tam, kuris valdo didžiausius turtus bei yra garsus ir žinomas. Visos aplinkosaugos problemos paliekamos išsispręsti pačiai Žemei. Materializmas ir godumas – pagrindinės šių dienų žmonių ydos. Žmonės, kovojantys su ateities gerove, dažnai pajuokiami ir net persekiojami. Jų darbas atrodo gana beprasmis, net didesnių rezultatų galima pasiekti tik visiems susivienijus.
Tačiau ir vienas geras darbas gali prisidėti prie šviesesnės ateities. Aplinkosaugos ir ekologijos klausimai daugiau nagrinėjami tik mokymosi įstaigose, todėl nekeista, kad mokiniai ruošdami įvairias akcijas, stengiasi patvarkyti bent savo miestelio ar miesto aplinką. Tokiose akcijose dalyvavau ir aš. Dalyvaudama projekte „Švari aplinka – sveikas žmogus“ susipažinau su daug daugiau aplinkos problemų nei iki tol. Organizuojant įvairias akcijas mieste, buvo įdomu pamatyti žmonių reakcijas ir pamąstymus šiomis opiomis temomis. Pirmoji akcija buvo skirta vairuojantiems transporto priemones eismo dalyviams – „Diena be automobilio“. Išspausdintos ir dalintos skrajutės stebino daugumą miesto gyventojų. Kalbinti miestelėnai stebėjosi šia akcija, vieni palaikė ir pritarė, motyvuodami, jog prisidėti turi visi, o paraginti žmonės gali tikrai susivienyti. Kiti buvo priešiški ir nusiteikę pesimistiškai, argumentuodami, jog keletas vairuotojų, palikę namuose automobilį, nesumažins pavojaus ir užterštumo. Pakalbinus įstaigų darbuotojus, vadovus bei miesto savivaldos atstovus, jie priėmė šią akciją gan maloniai. Žinome iš ankstesnių faktų, jog kalbos naudos neatneša ir galbūt daugelis pritarusiųjų kitą dieną numoję į mus ranka sėdo už vairo. Bet didžiuotis galime tuo, kad tikrai buvo sutiktas savivaldybės vadovas. Kitą dieną jis į darbą atėjo su šypsena ir mus sutikęs, palinkėjo nenuleisti rankų ir džiaugtis kiekvienu mažu laimėjimu.
Prie gamtos saugojimo prisidėti galima įvairiais būdais. Akcijos ir maži priminimai apie gamtą ir jos svarbą žmonėms parodo, kad jie turi prisidėti. Jaunimas vis daugiau ir aktyviau prie to prisideda. Steigiamos jaunimo organizacijos stengiasi ne tik dėl gamtos, bet ir dėl istorijos gyvavimo ir išsaugojimo. Nors dauguma jų tik vaikai, bet įnašas į visuomenę matomas kaip didžių žmonių. Tuomet tinka pasakymas, jog mažų žmonių darbai ne visada yra maži.
Gamta yra visų mūsų motina, o skriausti gamtą, tai lyg skriausti patį save. Kol žmonės neatsibus lyg iš gilaus miego ir nepažvelgs į aplinką širdies akimis, tol dusime vieni nuo kitų. Vienintelis tobulybės ir ramybės šaltinis yra gamta, dažnas ieško joje paguodos ir atsakymų į klausimus. Tačiau žmonės skirtingi, o jų didžiausi skirtumai ir matomi šioje srityje. Kol nebus vienintelės išeities dėl išnykimo gelbėti gamtą, tol tuščios kalbos lyg šydas dengs didžiąsias problemas. O mažieji darbai įdės didžiausią indėlį puoselėjant mūsų ateitį.
