Kiekvienas pradėjęs mokytis vairuoti automobilį žino, kad norint sėsti už vairo nepakaks vien išlaikyti teorijos bei praktikos egzaminus. Pirmosios pagalbos suteikimo kurso išklausymą liudijantis dokumentas bei medicininio patikrinimo metu gauta sveikatos pažyma – būtina atributika šviežio vairuotojo automobilyje.
Gauti pastarąją vairavimo mokyklos mokiniams siūlomos net dvi galimybės – tikrintis sveikatą poliklinikoje, kur, kaip dažniausiai pabrėžiama, „vyrauja didžiulės eilės, pacienatas labai išvarginamas, o apžiūros kaina kone ta pati“ arba pasikliauti į pačią vairavimo mokyklą iškviestu mediku, kuris sutartu laiku „reikalą sutvarko greitai, visai nebaisiai, bet užtat kaip patogiai, o kaina – vos keletu litų brangesnė.“
Aš nekenčiu eilių bei tąsymųsi ir velniškai bijau poliklinikų, todėl sumokėti keliais litais brangiau ir pasitikrinti sveikatą neva kur kas patogesniu būdu man atrodė esą kur kas racionaliau. Apie šį mano pasirinkimą išgirdusi vairavimo mokyklos administracijos darbuotoja rodėsi išties nudžiugusi, noriai pakišo man lapelį ir skubiai paaiškino reikalą: „Čia anketa, keli klausimai apie sveikatą. Eidama pas mediką į sveikatos patikrinimą būtinai atsinešk užpildytą.“
Anketą sudarė kelios dešimtys klausimų, į kuriuos atsakydama „taip“ arba „ne“ oficialiai pateikiau savo nuomonę apie savą sveikatą. Manęs raštu klausė, ar esu sąmoninga, kaip vertinu savo reakciją, galbūt man kartais ką nors skauda? Reiktų pastebėti, jog pasitelkiant tą anketą situacija sveikatos atžvilgiu apžvelgiama gana išsamiai – parašiau jiems ne tik, kad gerai matau, bet ir kad nevartoju narkotikų (manau, tą rašė ir juos vartojantys), o mano miegas – kokybiškas bei puoselėja grožį.
Atėjus sveikatos patikrinimo dienai iš tiesų jaudinausi – o kas, jeigu lieps nešiot akinius? Arba jeigu paaiškės, kad sergu? Vairavimo mokykloje (beje, kone brangiausioje ir prabangiausioje Vilniuje) pasirodžiau anksčiau nei buvo sutarta – maniau, juk mūsų, būsimų vairuotojų, čia bus daug, matyt, nusimato eilė, tad galbūt spėsiu būti pirmesnė. Taip ir buvo – prie dar neatvykusio mediko durų jau buriavosi kelios dešimtys jaunuolių. Administratorės palaikymas „nesijaudinkit, per pusvalandį visi tikrai spėsit“ ėmė kelti įtarimą.
Sulaukusi savo eilės užėjau į kambarėlį, kuriame vyko patikra. Iškart atidaviau lapelį gydytojui, idant šis apžvelgtų situaciją. „Sakai, esi sveika?“, – paklausė. „Man taip atrodo,“ – atsakiau. „Tai puiku, duok 60lt ir baigta. Tiesa, gerai matai, visa kita irgi gerai, ane? Karšty gali būt?“ – stebėtinai atsainiai manimi domejosi jis. „Karštis man patinka, bet dėl regėjimo tai galėčiau pasitikrint gal, nes nežinau, man tai atrodo, kad gerai, bet gal ir negerai, nes aš nežinau, kaip mato kiti, ir man įdomu būtų sužinot, gal čia reik akinių ar dar ko…“ – gana sutrikus puoliau aiškinti. „Matai, vadinasi, matai, vadinasi gerai. Turi 60lt? Kai sumokėsi, pasirašysiu, galėsi eit.“ „Turiu, bet tai jūs man daugiau nieko nedarysit? Aš ateinu, pasakau jums, kad esu sveika, ir sumoku už tai 60lt? Tai gal pati ir pasirašysiu?“ – susinervinau. „Aš tau galiu pridurt, kad esi „nagla“, ir pasakyt, kad tavo kaklas negražus, pasitikrink jį. Bet akys užtat gražios. Mokėsi?“ – ištyrė mane medikas. Susimokėjau. Prieš tai paprašiau, kad pažiūrėtų, kas tam kaklui. Sakė, tam yra poliklinikos.
Tokios medicininės apžiūros ne tik velnioniškai sugadina likusią dienos dalį bei priverčia pasijausti kaip išmetus nemažą sumą į konteinerį, bet ir palieka nežinioje – aš nežinau, ar man reikia akinių, nežinau, ar kažkuo sergu ir kas tam kaklui, nors turėčiau žinoti.
Apžiūroje pasirodė kiek mažiau nei dešimtys pasitikrinti norinčių mokinių. Jų sveikatos būklės apžiūra, diagnozės, vertinimai bei popierių tvarkymas neužtruko ilgiau pusvalandžio. Galima apytiksliai paskaičiuoti, kaip smarkiai tą vakarą pralobo mus tikrinęs medikas. Rimtai, gal nueikit į polikliniką.
