Vasario 7d. aikštėje prie parlamento susirinko mitinguojantys prekybininkai. Vieną kartą jiems jau pavyko atšaukti įstatymą, verčiantį naudoti kasos aparatus prekyvietiese, ar ir šį kartą valdžia bus priversta atsisakyti planų surinkti mokesčius? Tačiau šis rašinys ne apie tai.
Daugybė antraščių vis dar mirga, skelbdamos naujienas iš Egipto. Ten, kaip ir Vilniuje, prieštaraujama valdžios sprendimams. Tik mastas ir tikslai šiek tiek didesni. Tačiau ir į Egipto vidaus reikalus šis rašinys nesigilins.
Šis rašinys kritikuoja bendrą lietuvių savimonę apie tai, kas vyksta aplinkui. Įvertinant lietuvių atsakus valdžios sprendimams, galima teigti, kad piliečių pasyvumas valdžios atžvilgiu yra labai didelis. Ne, šis rašinys neskatina eiti daužyti Seimo langų.
Susidaro įspūdis, kad taktika „viską peikti ir nieko nedaryti“ yra labai populiari. Taip, juk lengviau parašyti internete komentarą, kurio turinys burnotų prieš valdžią, nei imtis kokių nors veiksmų situacijai pakeisti. Mes paprasčiausiai jau įtikėjome, kad valdžia arba valstybė yra pasaulis, priklausantis ne nuo mūsų, o nuo tų, kurie sėdi Seime. Įdomu, jei linksmasis „Klausimėlis“ paklausinėtų (o gal jau spėjo?), ką Lietuvos gyventojai žino apie Lietuvos valstybės konstitucinį apibrėžimą, turbūt rimtų atsakymų nesulauktumėme. Juk greičiausiai Lietuvos Respublikos Konstitucija paprastam piliečiui yra neįdomi.
O jos antrasis straipsnis byloja, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Tai paprasčiausiai reiškia, kad vis dėlto situacija Lietuvoje priklauso ne nuo Seimo narių, o nuo mūsų. Taip, įstatymus kuria Seimo nariai, bet mes juos išrenkame. Paprasčiausiai reiktų galėti atsakyti į klausimą: ką ir kodėl aš renku? Kad atsakymas būtų pagrįstas, reikia domėtis politiniais klausimais, bet juk lengviau parašyti anonimišką komentarą...
Vasario 5d. Stokholme teko sėkmė pamatyti gausybę žmonių, žygiuojančių Švedijos sostinės gatvėmis, skatinančių atkreipti dėmesį į permainas, jų manymu, reikalingas Egiptui.
Visi žinome, kad daug lietuvių yra emigravę. Bet ar teko ką nors girdėti apie žygį už permainas Lietuvoje? Turbūt ne. Pasiekiame tą patį liūdną tašką: pilietinį Lietuvių pasyvumą. Šiuo atžvilgiu žmonėms buvo lengviau ar paprasčiau išvažiuoti ir pradėti naują gyvenimą kažkur kitur nei imtis, skatinti ar bent domėtis galimais pokyčiais. Gaila, kad patriotiškumas tarp emigrantų prisimenamas tik krepšinio ar Eurovizijos metu...
Kiek pažįstate žmonių galinčių produktyviai ir pagrįstai diskutuoti politiniais klausimais? Kiek pažįstate žmonių, kurie būtų skaitę Lietuvos Respublikos Konstituciją? Ar šie skaičiai leidžia susidaryti nuomonę, jog lietuviai vis dėlto gali kurti Lietuvos valstybę?
