Išlikimas ir dinamika šiandieninius gyvenimo principus ragina suktis nuolat transformuojamų įgūdžių ratuose, o ir pirmuosius gyvenimo mokyklos žingsnius žengiančių ugdytinių laukia naujas iššūkis – kritinės savasties paieškos, kurios neretai vis dar stringa sovietinio palikimo gniaužtuose.
Nenuostabu, jog nestabilios socialinės ir ekonominės dabarties impulsas kviečia diskusijai: ar šiandieninė mokykla pajėgi ugdyti kritiškai mąstantį, gebantį už save pastovėti žmogų, ir ar mokymo mokytis idėja nėra tik švietimo dokumentų postulatų išpūstas muilo burbulas?
Kalbinti šeši Ukmergės miesto mokyklose dirbantys pedagogai, atsakingi už socialinio ugdymo turinio raišką, pateikė daug plačiai interpretuojamų minčių pamąstymams, kartu išryškindami ir rajono ugdymo įstaigas puolančius negatyvus. Įdomu ir tai, jog straipsnio autorė pasigedo keletos pedagogų teigiamo žvilgsnio į aprašomas problemas, kas dabarties ugdytojų bendradarbiavimo kompetencijos lauke vis dar palieka atvirą retorinį klausimą ateičiai.
Kaip užsiprogramuoti sėkmei
Mokytojų buvo paprašyta apibrėžti esminius gebėjimus ir įgūdžius, būtinus asmeniui, šiandien save programuojančiam asmeninei ir profesinei sėkmei. Dažniausiai jų paminėti gebėjimai buvo kritinis mąstymas, gebėjimas keistis kaitos sąlygomis, žinojimas ir mokėjimas surasti reikiamą informaciją, ją vertinti ir lyginti, mokėti mokytis, nebijoti pasakyti ir pagrįsti savo nuomonę, priimti kito argumentus.
Koncepcija, savaime suprantama, visuomet atvira iliuzijų atspindžiams. Todėl ir paprašius įvertinti šiandieninės bendrojo lavinimo mokyklos galimybes ugdyti šiuos gebėjimus, pašnekovai nebuvo linkę esamos situacijos vertinti vienareikšmiškai. Bene didžiausius nuopelnus jie atidavė galimybei pamokose pritaikyti sparčiai plintančias mokymo naujoves, išskirdami naujausius darbo metodus ir technines galimybes, leidžiančias taupyti laiką bei įdomiau, informatyviau pateikti dalomąją ir mokomąją medžiagą.
Vis dėlto, mokytojo ir mokyklos bendruomenės vaidmenys dažnai lemia tik dalines mokyklos galimybes ugdyti kritiškai mąstančius asmenis. Viena vertus, mokytojo laisvė dirbti atitinka laisvojo ugdymo gaires ir bent jau pageidautinus humanizmo principus, kita vertus, mokytojų darbo praktika liudija pasitaikant ir netinkamą - diktatorišką darbo admosferą. Be to, ne visada pastebimas susikalbėjimas tarp ugdymo institucijos kolektyvo. Vieno mokytojo teigimu, „mokyklos kartais skiriasi kaip diena nuo nakties, mokykla gali būti liberali ir demokratiška, bet yra tokių diktatūrų, kai žmonės dirbdami stresuoja kiekvieną darbo dieną“. Šią poziciją papildo ir dar viena nuomonė: „jeigu vienas mokytojas pradeda dirbti kitaip, kolegos dažnai būna nepatenkinti“.
Daug kas priklauso nuo mokytojo
Gryninant mokyklos galimybes mokyti mąstyti, aiškiai išsiskyrė vyresnės ir jaunesnės kartos mokytojų pozicijos. Pirmieji akcentavo asmeninį nuovargį ir jų daugumai atitekusį šiandieninį uždavinį - pergyventi ugdymo kaitą ir prisitaikyti, todėl gali būti keliamas klausimas - kiek jiems pavyko šitai padaryti? Jaunosios kartos mokytojams noro ir entuziazmo dirbti netrūksta, tačiau koją pakiša patirties stoka arba dažnas negatyvus vyresniųjų kolegų požiūris, dar daugiau - jaunojo, tik ką studijas pabaigusio mokytojo, „praspyrimas“ lauk, motyvuojant darbo vietų trūkumu.
Rajono pedagogai vardijo esmines problemas, apsunkinančias ne tik jų darbo sąlygas, tačiau ir mokyklos galimybes ugdyti plačiai minimus kritinio mąstymo gebėjimus. Dažniausiai vidinėms problemoms priskiriamos mokinių ir mokytojų motyvacija dirbti, jaunų specialistų trūkumas arba adaptacija mokykloje, ribotos mokyklos finansinės galimybės.
Tikslingai pasirinkti skirtingose mokyklose (vidurinėje, gimnazijoje, profesinėje) dirbantys mokytojai problemas vertino per savosios patirties prizmę. Reikšminga tapo rajono vidurinių mokyklų, kuriose vykdytas tyrimas, padėtis. Dviejų vidurinių mokyklų būsima reorganizacija į pagrindines padiktavo ir negatyvias jų darbuotų nuotaikas. Anot vieno pašnekovo, „juk patys geriausi vaikai tai išeis kitur - į miesto gimnazijas“. Paaiškėjo, kad mokyklos nykimas demotyvuoja ir pačius mokytojus, slopina jų iniciatyvas. Tuo tarpu miesto gimnazijose dirbantys pedagogai pabrėžė egzistuojant tam tikrą „gimnazijos mitą“, kadangi dažnai kolegos iš kitų ugdymo įstaigų klaidingai įsivaizduoja gimnazijos darbinę admosferą.
Minėtas vyresnių klasių moksleivių apsisprendimas dėl būsimųjų egzaminų, slopinantis jų norą dirbti su papildoma informacija, pažymio, kaip pagrindinio ugdytinių vertinimo aspekto, minusas: „Dar iki dabar turim klausimą - o pažymys bus? Kartais matai situacijas, kai žmogus lyg ir tikrai galėtų, bet nuleidžia rankas - juk jei nebus vertinama, tada neverta stengtis“, - teigė vienoje miesto gimnazijų dirbanti pedagogė. Situaciją, anot dar vieno pašnekovo, neabejotinai gelbėtų jaunų specialistų įsiliejimas į švietimo sistemą, tačiau „jaunimo dirbti į mokyklą praktiškai neateina, nors galėtų, nes jaunas žmogus atsineštų ir kitokį savo požiūrį į mokymą“. Dar vienas šių dienų švietimo skaudulys - tarp bendrojo lavinimo mokyklos ir aukštųjų mokyklų egzistuojantis atotrūkis, neleidžiantis kalbėti apie iki galo efektyvų bei maksimalų savarankišką moksleivių darbą.
Tėvų ir vietos valdžios indėlis
Mokytojai dažnai pastebi iš tėvų pusės ateinantį nihilistinį požiūrį į daugelį aplink vykstančių procesų. Tokia nuostata savo ruožtu gerokai apsunkina kasdienio gyvenimo aktualijų suvokimą. Atskirai minėta netinkamos švietimo politikos problema, kritikuotos socialinio mokinių ugdymo programos, kuriose visuomeninių klausimų nagrinėjimui, konkrečių situacijų sprendimui turėtų rastis didesnis valandų skaičius per savaitę.
Mokytojų manymu, neformalųjį ugdomąjį turinį gerokai papildytų įvairių rajono institucijų įsitraukimas į ugdymo procesą, tačiau „savivaldybėje turbūt netgi nėra specialaus skyriaus, kuris galėtų suteikti atitinkamos informacijos, organizuoti edukacinę veiklą mokykloje“, o valdžios atstovams mokykla dažnai parūpsta tik prieš rinkimus - „tada, kai jiems reikia auditorijos“, - kalbėjo pedagogai.
Vienos rajono vidurinės mokyklos mokytojas buvo linkęs apskritai pasisakyti apie abejotiną pastarųjų ryšį su mokykla, kadangi „žmogus, kuris nėra susidūręs su mokykla ir mokiniais, su jų poreikiais, pagrindiniais šioje institucijoje vykstančiais reiškiniais ima kalbėti savame lygyje, kurio mokiniai dar nesuvokia“. Anot pedagogų, Ukmergėje ne tik kad nėra specialistų, kurie mokiniams paaiškintų, pavyzdžiui, vietos savivaldos virtuvės aktualijas, tačiau ir patys moksleiviai dažnai suabejoja, kur kreiptųsi, iškilus vinam ar kitam jiems aktualiam klausimui. Dalis mokytojų pabrėžia ir dar vieną neigiamą faktą: į organizuojamus susitikimus paprastai visuomet ateina gabiausieji ir stropiausieji, o ne tie, kuriems profilaktiškai praverstų sužinoma informacija, todėl dera spręsti kitą problemą - kokiais būdais patraukti nestropiųjų dėmesį?
Emigracijos rykštė
Kaip atskirą rajonui būdingą bendrąją išorės problemą vienas mokytojas išskyrė emigracijos srautą, kuris ne tik grėsmingai mažina jaunų šeimų skaičių rajone, tačiau gerokai komplikuoja ir moksleivių motyvaciją. Mažuose miestuose ir miesteliuose švietimo aplinkos problemos tampa itin glaudžiai susijusios su ekonominėmis bei socialinėmis, kadangi gabiausieji, išvažiavę studijuoti į didžiuosius miestus, paprastai nebegrįžta dėl elementarios priežasties - didieji miestai suteikia nepalyginamai stabilesnes sąlygas kabintis į gyvenimą, kurti savo šeimas, pradėti savo darbinę karjerą, tokiu būdu grėsmingai mažindami jaunų specialistų, turinčių interesų rajone, skaičių. Tokia situacija verčia rimtai sunerimti, ar nepabėgs svetur visa potenciali intelektualioji rajono jėga?
Visi kalbinti pedagogai pabrėžė, jog vis dėlto, mokymas mąstyti turi prasidėti nuo žinių ir žinojimo, kur galima rasti mums aktualią informaciją. Būtent turimų žinių pamatas, mokytojų teigimu, yra būtinas kritiškai moksleivių diskusijai, interpretacijoms, minčių raiškai ir argumentuotai nuomonei. Žinių spragos visuomet užkerta kelią tolesniai ugdytinio galimybių plėtrai, todėl „žmogus turi savimi pasitikėti, pasitikėti taip, kad nebijotų pasakyti savo nuomonę ir turėti minimaliai žinių, kad galėtų jaustis tvirtai, sugebėti klausyti, priimti kito nuomonę“, - pastebi vienos rajono gimnazijos pedagogė.
Pedagoginio darbo ilgametis stažas mokytojus paskatino užsiminti ir apie teigiamus poslinkius pamokos organizavimo kontekste. Nebelikus „pasakojimo prie lentos“ taktikos, pavyzdžiui darbo grupėmis, diskusijų, projektinės veiklos, pokalbio ar disputų metodai ėmė kurti nepalyginamai laisvesnį mokytojo ir mokinių tarpusavio bendravimo modelį. Mokytojai pripažįsta, jog naujieji būdai mokyti dažnai leidžia pamatyti ir įvairiapusiškus mokinių gebėjimus, ko nepajėgus atskleisti savarankiškas jų darbas.
Teksto autorė: Vitalija Čepaitė www.aukstaitijosgidas.lt
