Narkotikai ir nepilnamečiai: kur išmesti adatą?

„Užlipau ant adatos – padėkit“, – štai tokį pagalbos šauksmą galima girdėti Lietuvoje pastaraisiais metais. Vis daugiau jaunų žmonių, ypač nepilnamečių, pradėjusių vartoti narkotikus, nežino, kur kreiptis pagalbos. Ar gali kas nors padėti jaunuoliams ištraukti iš venos adatą?

,,Niekad nemaniau, kad man taip gali atsitikti. Pirmiausia, net nemaniau, kad pradėsiu vartoti narkotikus. Vėliau nesitikėjau tapti nusikaltėliu. Bet ir vartojau, ir tapau“, – teigia dabar jau 22-erių Valdas (vardas pakeistas). Vaikinas, dar būdamas 15-likos, pirmą kartą pabandė narkotikų: ,,Buvau viename vakarėlyje su vyresniais draugais. Gėrėme, linksminomės. Tada vienas ,,bičas“, kurio nepažinojau, atsinešė miltelių. Jis sakė, kad jie padeda įgauti naujų jėgų, suteikia didžiulį malonumą. Pagalvojau – kodėl gi ne, ir pabandžiau. Pirmas įspūdis buvo fantastiškas.“

Valdas pasakojo, jog tada bandė amfetaminus – tai sintetiniai stimuliantai, pilkšvai balti milteliai, stimuliuojantys nervų sistemą, greitinantys širdies plakimą. Juos išbandęs vaikinas pajuto žvalumą, laimės protrūkį. Tačiau kai narkotikų poveikis baigėsi, užgriuvo slogi nuotaika, nerimas, dirglumas. ,,Po euforijos jaučiausi kaip nesavas. Ir taip turėjau problemų dėl prasto mokymosi, tėvai skyrėsi. Tėvas daug gerdavo, kartais mušdavo motiną. Namie pastoviai būdavo triukšmas, nebuvo ramybės. Dėl to eidavau pas draugus, dažnai linksminausi, kad užmirščiau visus rūpesčius. Bet ilgainiui vien alkoholis nebepadėdavo, norėjosi ko nors veiksmingesnio,“ – sakė pašnekovas.

Pradėjęs vis dažniau vartoti narkotikus, jaunuolis pamažu grimzdo į liūną. Jis nebelankė mokyklos, su tėvais beveik nebepalaikė ryšių. Tėvai jo tarsi nematė, nepasigesdavo, jei jis negrįždavo namo. ,,Pasidariau retas svečias savo namuose. Nakvodavau pas draugus, pažįstamus, kartais, jei nebūdavo kur, tekdavo miegoti ir laiptinėse,“ – pasakoja vaikinas.

Paklaustas, iš kur gaudavo pinigų narkotikams, Valdas prisipažino kartu su savo narkomanais draugais gatvėje užpuldinėjęs žmones, iš merginų ar moterų atimdavęs rankinukus. Kadangi sumos nebuvo didelės, jie apvogdavo namus, butus. ,,Man nerūpėjo, kas bus su manimi, galvojau tik apie tai, kada gausiu kitą dozę. Kai papuoliau į policijos rankas, mano gyvenimas iš esmės pasikeitė“, – dalijosi patirtimi Valdas.

Patekęs į nepilnamečių pataisos koloniją, vaikinas savo kailiu patyrė, ką reiškia būti priklausomam ir negauti savo dozės: ,,Man laužė kaulus, išpildavo šaltas prakaitas. Nesupratau, kas vyksta su manimi, nesiorientavau, nevaldžiau savo kūno. Siaubingai kentėjau. Dėl to man davė kažkokį narkotikų pakaitalą, kad būtų lengviau.“ Atlikęs bausmę, Valdas buvo nukreiptas į priklausomybės ligų centrą, kur jam buvo paskirtas gydymas. ,,Dabar gyvenu normalų gyvenimą, kaip ir visi žmonės. Niekada nebūčiau pagalvojęs, jog vienas vienintelis kartas gali būti lemtingas,“ – baigė pokalbį Valdas.

Istorijos herojus Valdas – ne vienintelis, išgijęs nuo priklausomybės narkotikais lietuvis. Švietimo ir mokslo ministerijoje 2007 metais pristatytas tarptautinis alkoholio ir kitų narkotikų tyrimas Europos mokyklose parodė, kad Lietuvoje, palyginti su kitų Europos šalių pateiktais duomenimis, per ketverius pastaruosius metus sumažėjo reguliarus narkotikų vartojimas tarp 15-16 metų amžiaus mokinių. Tyrimo duomenys Lietuvoje užfiksavo kontraversišką aplinkybę: narkotikų paplitimas auga, bet reguliariai ar labai dažnai juos vartojančių paauglių skaičius nuo 2003 m. padidėjo mažai ar net kai kuriais atvejais sumažėjo. Ryškiausiai sumažėjo heroino ir amfetaminų vartojimas. Tačiau populiariausias Lietuvos paauglių narkotikas išliko marihuana (hašišas), o antras pagal vartojimo populiarumą – ekstazi.

Dažnam iškyla klausimas: „Kodėl gi jauni žmonės pradeda kvaišintis?“ O priežasčių gali būti itin daug. Psichologai teigia, jog pagrindinės narkotikų vartojimo priežastys yra paauglių neturėjimas, ką veikti, mados vaikymasis (narkotikus vartoja ir jų draugai), taip pat rizikos išbandymas, noras šokiruoti tėvus, pabėgti nuo šiandieninio gyvenimo ir asmeninių problemų. Narkotikų nesunku gauti, todėl nemažai jaunimo susivilioja juos išbandyti savo kailiu, nors to pasekmių nesuvokia. Vartojimą jie supranta lyg protestą, maištavimą prieš suaugusiųjų pasaulį. Jie nori įrodyti savo savarankiškumą, nepriklausomybę nuo niekieno. Didelę įtaką daro ir draugai, kurie neretai patys pasiūlo išbandyti narkotikus. Juk paaugliams patinka rizikuoti, be to, vyrauja stereotipas, jog narkotikus vartoti yra įprasta, netgi madinga. Dažniausiai požiūrį į narkotikus formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė ir žiniasklaida. Nuo to, kaip jie pateikia informaciją apie galimą žalą, iš dalies priklauso vartojančių nepilnamečių skaičius, bet griebtis adatos ar ne – renkasi tik patys nepilnamečiai.

Lietuvoje yra specialių įstaigų, skirtų nuo narkotikų priklausomiems vaikams. Narkotikų Kontrolės Departamentas (NKD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės informuoja, jog priklausomybės ligų centrai ir psichikos sveikatos centrai teikia ambulatorinio konsultavimo paslaugas – gydytojo psichiatro, psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijas vaikams dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, taip pat konsultuoja šeimos narius, tobulina bendravimo įgūdžius, didina tarpusavio supratimą.

Įstaigose atliekami narkotikų pavartojimo nustatymo testai nepilnamečiams bei paskiriamas ambulatorinis gydymas. Stacionarinio gydymo ir trumpalaikė (1- 2 mėn. trukmės) bei ilgalaikė (nuo 40 savaičių iki 12 mėnesių trukmės) psichologinė bei socialinė reabilitacija vaikams teikiama priklausomybės ligų centruose, įsikūrusiuose Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilniuje.

Tik klausimas – kiek kainuoja tokia pagalba? Juk aišku, jog nieko šiais laikais už ,,ačiū“ negausi. Pastarojo centro paslaugas detaliau paaiškina socialinė darbuotoja Ieva Ivanauskaitė: ,,Mūsų centre teikiamos įvairios paslaugos, skirtos pagelbėti kenčiantiems ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo alkoholio. Viena brangiausių paslaugų yra stacionari ,,Minesotos“ programa, trunkanti 28 dienas. Jos kaina siekia 424 litus.“

Tačiau pamačius tokias sumas neverta išsigąsti, nes yra ir nemokamų programų, pavyzdžiui, stacionarinis narkotinės abstinencijos gydymas Vilniaus miesto gyventojams yra nemokamas, tik reikia 50 litų užstato, kuris vėliau grąžinamas. O ką daryti ne sostinėje gyvenantiems nepilnamečiams? ,,Visiems nepilnamečiams, nesvarbu, kuriame Lietuvos mieste jie gyvena, yra teikiamas nemokamas ambulatorinis opioidinės abstinencijos gydymas buprenorfinu ir buprenorfinu/naltreksonu. Taip pat veikia labai populiari jau minėta ,,Minesotos“ programa, trunkanti 3 mėnesius. Jos programa – psichoterapinis gydymas: jausmų pažinimas, bendravimo įgūdžių lavinimas, elgesio ir mąstymo koregavimas, „12 žingsnių“ programos taikymas tolesniame gyvenime. Tačiau reikia pabrėžti, jog taikoma tik po stacionariojo ir ambulatorinio gydymo. Dirbantis psichiatras konsultuoja vieną kartą per savaitę, praveda grupinius informacinius užsiėmimus. Taip pat yra teikiama psichologo pagalba, skirta paciento artimiesiems – jiems pravedamos specialios psichokorekcines grupės“, – baigė pokalbį Ieva Ivanauskaitė.

Taigi, kenčiantiems nuo priklausomybės narkotikais yra viltis išsikapstyti, jeigu kreipsis į tinkamas įstaigas, bet būtina įsiminti, jog, prieš pradedant lankyti užsiėmimus, reikia užsiregistruoti, nes dažnai vietos būna perpildytos, taip pat būtini asmens dokumentai (tėvų/globėjų ir vaiko).

Šis straipsnis buvo parengtas įgyvendinant Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas" finansuojamą projektą „Demokratijos adresas – žurnalistika": www.jauniejizurnalistai.lt. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.