Nemoku mylėti tik truputį (na, išskyrus tuos atvejus, kai jis man neleidžia pirkti dar vienos suknelės, nes esą jau daug turiu - pfff, aš irgi sakau, kas čia per argumentas?
Ir nekęst nemoku tik vos vos.
Pykstu irgi iš visos širdies.
Nuobodžiauju, liūdžiu, džiaugiuosi, tirpstu: viską viską išgyvenu ir parodau.
Taip, aš - kraštutinumų mėgėja.
Bet vis dar niekaip negaliu priprasti prie to, kai man sakoma, jog manim žavimasi. Kaip kokia maža mergaitė šypteliu, paraustu ir nežinau, ką sakyti. Apie visokias banalybes (pavyzdžiui, ačiū, na ką tu, ar pan.) tokiu atveju net negalvoju, ir, kol smegenys bando sugeneruotteisingą visomis prasmėmis atsakymą, gromuliuoju tai, ką išgirdau.
Anądien irgi sutrikau: be žavėjimosi sekė žodžiai, kad aš - neeilinė ir žiauriai įdomi asmenybė, kurią nepaprastai įdomu stebėti, nes aš viską darau kažkaip ypatingai. Tokiais atvejais, išgirdus kažką gražaus, aš pirmiausia pasišildau šlovės spinduliuose (na, čia tuo pačiu, kai galvoju ką pasakyti, o tada visus komplimentus užsikišu kažkur į kertelę, kad prireikus visada galėčiau ištraukti. Dažniausiai jų prisireikia, kai būna liūdna, o dėl ko - nežinai. Arba kai atrodo, kad negalėsi, nes kažko neturi ar nemoki.
Man lygiai taip pat keista būti pavyzdžiu kažkam. Atrodo, kad jau turėjau priprasti: visą gyvenimą šalia būna kažkas, kas seka manimi. Visiškai nesigiriu: taip vis atsitikdavo savaime.
Bet vis dar negaliu ramiai reaguoti į tai, jog kažkam elgesys, charakterio bruožai, gebėjimai, gyvenimo būdas ar dar kažkas gali būt siekiamybė ar išmoktinas dalykas. Nerealu. Džiugu, jog moki kažką daryti, kas žavi kitus.
Net neabejoju, jog ir tu turi kažką, kas mane žavi. Ką pasakyčiau pirmiausia, išgirdus tavo vardą. Nemanote, jog paėmus iš kiekvieno pačią geriausią gebėjimą/būdo bruožą ar pan. ir sulipdžius į vieną kūrinį, gautųsi tobulas žemės gyventojas?
Bet geriau jau ne: daug smagiau būti kažkuo unikaliu, nes visoje toje idealių savybių maišalynėje taptum tik tobulybės dalimi.
O dabar gali būt ja visa. Kad ir sau.
Linoshka, www.jaunimogidas.lt
