Ankstesnis mano straipsnis sukėlė nemažai diskusijų. Priimu kritiką, ne visiems galiu patikti ir ne visi gali turėti tokią pačią nuomonę kaip aš. Tačiau mane sudomino skaitytojo, pasivadinusio maroziuku, pirmasis komentaras:
as nesuprantu jus vienuoles ir kinigai ka jus cia tokio jau baisaus matot???? :DDD atsilikeliai!! dabar 21 amziu.
Iš rašymo ir kalbos stiliaus, manieros ir gramatinių klaidų supratau, kad čia paauglys, apie 14-17 metų amžiaus. Jokiu būdu nesmerkiu tavęs maroziuk ir nepyk, kad tave paminėjau. Dabar svarbus tavo komentaras. Paskutinė komentaro frazė lengvai sukrėtė: dabar 21amziu. Perskaičius komentarą, man pro akis pralėkė pastarųjų savaičių įvykiai: kaip trylikametę merginą nužudė metais vyresnis vaikinas; kaip penkiolikmetis pradingo, o vėliau pasikorė ir t.t.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad abiejų istorijų vaikinai, buvo tylūs, šiek tiek užsisklendę. Tačiau labiau norėčiau apsistoti ties antrąja istorija. Manoma, kad penkiolikmetis nusižudė dėl patyčių mokykloje. Pamąstymui užduosiu klausimą: ar anksčiau buvo tiek daug patyčių mokyklose? Aišku, yra kuriamos įvairios programos ir akcijos prieš patyčias, tačiau ar tai padeda? Čia tikrai ne pirma ir ne paskutinė patyčių auka. Nenoriu gąsdinti, tačiau šių vaikų ar jaunuolių vaikystė, paauglystė ar net visas gyvenimas bus sugriautas.
Labiau tikintys žmonės, galbūt paklaus: kaip Dievas, galėjo tai leisti? Atsakymą neseniai man atsiuntė į elektroninį paštą. Gal tai labai konservatyvus laiškas, tačiau tiesos jame yra:
Pokalbis apie tai, kur veda liberalizmas ir Dievo išstūmimas: Gal kartais teko girdėti, apie Billi Grehem'o dukters dalyvavimą pokalbių laidoje, kurio pagrindinė tema buvo Rugsėjo 11-osios teroristinis aktas JAV. Pokalbių laidos vedėja Džein Kleison uždavė klausimą: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti?
Anna Grehem atsakė labai išsamiai ir blaiviai. Ji pasakė: „Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė. Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys reikalaujame, kad Jis mus paliktų?“ Prisiminkime... Man atrodo, kad viskas prasidėjo tada, kada Medlin Miureij O'Chara (neseniai ji buvo nužudyta) pareiškė, kad mokykla ne vieta maldai. Ir mes tarėme: „Gerai“. Po to kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskaityti Biblijos (Knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą, kaip patį save!). Ir mes tarėme „Gerai“. Kiek laiko praėjus Dr. Benjaminas Spokas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kai jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms, galime pakenkti jų savigarbai. Ir mes atsakėme: „Jis specialistas ir žino, apie ką kalba“. Taigi, ištarėme „Gerai“. Po to kažkas pasakė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos administracija kuo griežčiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes mokyklai nereikalinga neigiama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvirkinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes atsakėme „Gerai“. Po visko kažkas pasakė: „Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams“. Ir mes atsakėme „Gerai“. Tada kažkoks protingas mokyklos tarybos narys pasakė: „Berniukai visada yra berniukai ir visada tuo užsiiminės. Taigi, duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mokykloje“. Ir mes atsakėme „Gerai“. Po to kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasakė, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atliekame savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasakėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir prezidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika yra tvarkinga. Tada kažkas pasakė: „Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku praktiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu.“ Ir mes pasakėme „Gerai“. Tada kai kurie su tokiu aukštu vertinimu žengė toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas... Po visko, sekė pramogų industrija su abejotinomis TV programomis, filmais, muzika. Ir sakėme: „Tai viso labo pramoga, neigiamo efekto ši muzika neneša, niekas į ją rimtai nežiūri“. O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vaikai neturi sąžinės, kodėl jie negali atskirti blogo nuo gero, kodėl jie taip elgiasi. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Čia veikia taisyklė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Vienas jaunas žmogus rašo: „Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo, susirūpinęs studentas“. Štai atsakymas: „Brangus susirūpinęs studente, manęs į mokyklą neįleidžia. Nuoširdžiai tavo, Dievas“. Juokinga, kaip lengva žmonėms atsikratyti Dievo, o po to stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru. Juokinga, kada mes tikime tuo, ką sako laikraščiai, ir abejojame tuo, ką sako Biblija. Juokinga, kad visi nori patekti į dangų, tuo tarpu netikėdami, negalvodami, nekalbėdami ir nedarydami nieko iš to, ko moko Šv.Raštas. Juokinga, kada kažkas sako „Aš tikiu Dievu“, bet pats seka paskui šėtoną... Juokinga, kad mums taip lengva teisti, ir taip sunku, kai teisia mus kiti. Juokinga, kai elektroniniu paštu išsiuntinėti juokeliai išplinta šviesos greičiu, tačiau prieš išsiųsdami toliau pranešimą, kuriame kalbama apie Dievą, žmonės dukart pagalvoja. Juokinga, kad viskas nepagarbaus, grubaus, gašlaus ir vulgaraus ramiai sau talpinama Internete, o mokyklose ar darbo vietoje neįmanoma atvira diskusija apie Dievą. Juokinga, kad galima būti „visomis rankomis už“ Kristų sekmadieniais, bet likti nepastebimu krikščionimi visą likusią savaitę. Juokinga, kad, persiųsdami šį laišką, jūs jį išsiųsite vos keletui žmonių iš savo adresų knygelės, nes jūs nesate įsitikinę, kuo jie tiki arba ką jie apie jus pagalvos... Liūdna, bet tai tiesa... Šiuo laišku ir norėčiau užbaigti savo rašinį. Tegul viskas, ką jūs perskaitėte jame, virsta jūsų vidinėmis diskusijomis.
