Atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai atsivėrė langas į pasaulį. Ilgai laukta laisvė, kaip tas Jono Biliūno alegorinis laimės žiburys, pasklido po žmonių širdis ir mintis. Pažinti svetimas kultūras, pamatyti iš arti nuotraukose užfiksuotus tolimų kraštų vaizdus jau tapo beveik kiekvieno žmogaus įgyvendinama svajonė. Pasklido tautiečiai po Europą, jau ir grįžti nebenori, nes savo išvykimą dažniausiai įvardija kaip laimės ieškojimą arba pateisina tuo, kad nėra darbo gimtinėje, kad skursta šeima. Deja, šiandienėje laisve besidžiaugiančioje visuomenėje galima kalbėti apie skurstantį žmogaus vidinį pasaulį.
Vartant istorinius veikalus ar analizuojant sunkias gyvenimiškas situacijas lietuvių grožinėje literatūroje, galima įsitikinti, kad žmonėms visada buvo nelengva. Didelės šeimos, alinantis darbas, gal ir be didesnės prasmės, kaip Marcelijaus Martinaičio mitinis poezijos veikėjas Kukutis sako: „Taip ilgai nemačiau tėvynės, dirbdamas jos laukus...“ Kasdienė rutina neužgožė dvasinių galių, tėvai stengėsi savo vaikus išleisti į mokslus. Dejuoti nebuvo laiko. Dabarties žmogus išmoko skųstis savo likimu, ieško vis geresnio gyvenimo ir jam dar blogiau, nes to geresnio kaip ir nėra. Gal kartais ir nežinoma, kas yra gerai...
Žmogus yra laisvas spręsti, kaip jam pasielgti tam tikroje situacijoje. Jo negalima būtų priversti kažką padaryti prieš savo valią, taigi, ir mylėti savo tėvynę, jeigu to bruožo nesuformavo tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Kaip teigia sociologas Peter L. Berger, kiekviena situacija yra palaikoma prasmių, kuriomis ją apgaubia jos dalyviai, struktūros. Sakoma, kad pavienis individas, siūlydamas kitą apibrėžtį, negali labai pakeisti situacijos, jei jos prasmę seniai įtvirtino tradicijos ir visuotinis susitarimas. Deja, visuomenėje vis dažnėja atvejų, kai vos ne garbės reikalu laikomas išvykimas studijuoti, dirbti ar gyventi svetur. Nesvarbu, kad ir socialinę pašalpą gauna, bet gyvena Airijoje ar pan. Būti šelpiamam – nėra garbė.
Žmogus bet kokiu atveju turi išlikti savęs vertu piliečiu, oriu savo įsitikinimais ir garbingas siekiais. Ugdymo įstaigose įgyjamas išsilavinimas, mokomasi bendrauti, puoselėjami patriotiniai ir pilietiniai jausmai. Nesmagu, kai girdime jaunus žmones kaltinant valdžios atstovus dėl mokamo mokslo, dėl griūvančio jų tėvų gyvenimų – prarastas darbas, nesumokėti mokesčiai... Tai yra problemų ratas, kurias išspręsti gali tik pats žmogus. Jeigu nebūtų nuogąstaujama dėl plintančio alkoholizmo, tai gal nereikėtų verkšlenti ir dėl prarasto darbo? Žinoma, yra ir visokių išimčių, bet dažniausiai problema neatsiranda iš niekur – jai daro įtaką dar kelios problemos. Ir visa tai susiję dažniau su dvasiniu nuskurdimu.
Negalima pasiteisinti, kad mažai tėra šviesuolių. Jų daug, tik žmonės nemoka tinkamai išnaudoti tos laisvės, kurią taip sunkiai gavo. Gal ne visiškai tinkamai suvokiama laisvės idėja, jeigu kultūriniai dalykai nustumiami į užmarštį, jeigu žmogus paslenka nuo savęs kuo toliau knygą, kaip nereikalingą šiandien skurstančiam žmogui daiktą, o renkasi, kaip teigia V.Kudirka, „gardaus valgio šaukštą“. Tik kiekvienas individualiai gali kažką svarbaus duoti savo tautai, būti atsakingas už savo Tėvynės išlikimą ir šviesią ateitį. Deja, vis dažniau mokame tik reikalauti, bet patys nieko nedarome, kad būtų gera gyventi čia, Lietuvoje...
Teksto autorė: Marytė Gustainienė
Nuotrauka: Šarūno Mažeikos / BFL
