Kolega pusiau juokais, pusiau rimtai pasiūlė užsukti į šventę, suorganizuotą viename Kauno prekybos centrų, kur šurmuliavo rudens mugė, o savotiška šio rengionio kuminacija buvo nemokami cepelinai. Užsukom. Mugė nedidelė su visais mugių atributais - „natūraliais produktais", medeliais, maistu. Būtent pastarasis akcentas, o labiausiai - jau minėtos cepelinų dalybos privertė susimąstyti.
Tikrai po visko pasijutau, kaip atėmęs kažkieno cepeliną. O juk tai nebuvo kažkokia akcija, skirta benamiams ar kitaip likimo nuskriaustiems žmonėms sušelpti. Nors ir tokioj akcijoj gali dalyvauti praktiškai kiekvienas. Juk čia laisva šalis ar ne? Man atrodo, jog nelabai laisva... Laisvės sąvokos šiuo atveju nereiktų suvokti „vadovėliškai".
Kai mano kolegos atsistojo į eilę prie cepelinų, o aš iš jų kikenau (tiesiog buvom linksmai nusiteikę) ir išsitraukęs fotoaparatą norėjau įamžinti, kad kitą savaitę niūrus pirmadienis būtų kiek linksmesnis, kai kiti bendradarbiai pamatys, kaip šauniai baigėsi mūsų kelionė iš darbo penktadienį, mane užsipuolė viena moteriškė. Iš pradžių ji aplink mane lakstė ir kažką bumbėjo, jog aš juokiuosi. Tik pažiūrėjau į ją ir nekreipiau dėmesio. Bet kai ji atsistojo prie pat objektyvą ir ėmė rodyti nepadorius gestus, keikti mane riebiau ir aiškinti, kad už tokius dalykus galima sėsti už grotų...
Buvau gerai nusiteikęs, tad nesuspirgėjau kaip tas spirgutis ant cepelino, o tik maloniai jos atsiprašiau ir patikinau, jog nuotraukų, kuriose matosi pašalinių asmenų veidai aš niekur neplatinsiu. Ji ir toliau pyko, tačiau nesuvokiau kodėl, kol vėliau - jau kai ir cepeliną perpus su kolega suvalgiau - akyliau apsidairiau, jog ši šventės kulminacija vadinta akcija veikiau panaši į bandymą pamaitinti alkstančią liaudį.
Žmonės turbūt jaučiasi blogai vien jau stovėdami tokiose eilėse, o ką jau kalbėti apie aplink besisukiojančius linksmai nusiteikusius „fotografus". Mano linksmumas matyt buvo palaikytas pašaipumu, o fotoaparatas - priemone, kuri įamžins „gėdingą" akimirką. Kito žodžio nesuradau, tik „gėdinga". Bet kuriuo atveju čia kvepia cepelinais su spirgučiais, bet ne laisve. Vidine, viską apimančia, apdainuota dainose, trokštama, o galbūt tebetrokštama. Ta, kuri matyt nėra geras gyvenimas pats savaime. Žmonės gyvena blogai, o svarbiausia - yra jautrūs, įtarūs, priekabūs, pikti, kompleksuoti...
Atsiprašau, kad toks nesu ir kad suvalgiau kažkieno cepeliną.
