Kai aš mažas buvau, mėgau klausinėti savo senelius apie praeitį: kaip tada buvo, kaip žmonės gyveno, kas vyko? Labai dažnai prašydavau papasakoti apie karą. Senelis visada pasitikslindavo – apie kurį karą? Abu seneliai buvo gimę dar XIX amžiuje ir pergyvenę abu pasaulinius karus. Labai stebėjausi kaip galima atsiminti tokius neįsivaizduojamai senus laikus.
Buvo praėję tik 20 metų nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos, o aš tuo metu buvau smalsus pirmokas. Man atrodė, kad karas buvo panašus į tą, kurį žaisdavom su kaimynų berniukais. Buvo sunku suvokti kaip tai galėjo atrodyti realiame gyvenime. Marijampolėje tuo metu karo griuvėsių jau nebuvo. Buvo pastatyta daug privačių namų, o netrukus prasidėjo ir daugiabučių statyba. Šiandien, kai jau suvalgyta ne vienas pūdas gyvenimo druskos, norėtųsi seneliui užduoti ir kitokius klausimus. Bet laiko atgal nepasuksi.
Prisimenu ir senelio bei močiutės brolių ir seserų pasakojimų fragmentus. Kaip Marijampolės vyrai po 1918 metų vietinius banditus ant Šešupės ledo „teisė“, kaip Šaulių sąjungoje „kažką“ veikė, kaip budėdavo naktimis, kad „bolševikai gėdos nepadarytų“. Pamenu pasakojimus kaip vietinio pulko kariai sekmadieniais žygiuodavo į bažnyčią, apie meilę ir Tėvynę, apie skurdą, kančias ir kraują. Žinoma prisimenu ir kalbas apie utėles NKVD rūsiuose ir daug kitų, tuo metu mistiškų ir paslaptingų istorijų.
Kai pasidairau į gyvenimo kelią žyminčius laiko ženklus – nusistebiu. Nuo „mano senelių laikų karo“, nuo 1988-ųjų vasaros ir vėlesnio laikmečio politinių pokyčių rytų bloko šalyse jau prabėgo daugiau metų nei tada, kai aš savo seneliui uždavinėjau vaikiškus klausimus. Skirtingai nei 1988-aisiais, dabar galiu paklausti save patį kaip buvo tada? Kaip tie įvykiai ir tas laikmetis man atrodo šiandien kai perskaityta daug daugiau knygų, pažinta daug daugiau žmonių, išmokta daug reikalingų ir nereikalingų dalykų. Kai sutikta daugybė melo bei veidmainystės ir pats tariesi esąs gudresnis nei jaunystėje. Prisimeni kai lipai ant stogų mojuodamas trispalve, su fakelais rankose žygiavai į ateitį, dainavai senas geras dainas, o rusas su AKM’u gretimose kareivinėse paprasčiausiai nereiškė nieko. Šiandien lengva dėstyti žmones ir įvykius į „savo vietas”. Daug kas užrašyta, nufotografuota, nufilmuota, gyvi liudininkai. Nors daug kas ir sunaikinta, paslėpta, nutylima ar paprasčiausiai ignoruojama.
Naudodamasis kompiuterinėmis technologijomis kviečiu susipažinti su keletu autentiškų ketvirčio amžiaus senumo dokumentų:
http://goo.gl/6p3yK7 – tai pirmosios Vasario 16-tos po sovietmečio (iš tiesų tai dar sovietmečio paskutinių metų) šventinio minėjimo Marijampolėje (tada dar Kapsuke) foto akimirkos.
http://goo.gl/a1oIuN – šio renginio scenarijų parengiau aš – Paulius Uleckas.
http://goo.gl/WnZOe1 – čia pateikiama ir mano kalba, pasakyta renginio metu. Minėjimas vyko Kapsuko SSRS 50-mečio maisto pramonės automatų gamyklos salėje (dabar AB „FASA”).
http://goo.gl/iIhaj5 – skardiniai ženkliukai, pagaminti gamyklos darbininkų, specialiai Vasario 16-os minėjimui. Projektavo ir gamybą organizavo Juozas Davainis.
Tais metais tai buvo pirmas ir vienintelis tokio mąsto minėjimas Lietuvoje. Tiesa sako, kad ir Vilniuje taip pat vyko kažkas panašaus. O kokia stebuklinga dvasia alsavo ta auditorija… Kiek ten buvo vilčių ir tikėjimo, ašarų ir jausmo. Deja to nenufotografuosi, nenufilmuosi ir jokiais materialiais prietaisais nenukopijuosi ir neperkelsi laike. Tačiau pabandykite pasitelkti savo vaizduotę, o gal būt ir kokį nors to renginio dalyvį ir pabandykite pažinti kaip mes tada šventėme VASARIO 16-ĄJĄ!
