Kaimynas kaimynui – didžiausias priešas. Taip ar panašiai byloja liaudies išmintis. Nuo seno nebijome pasidžiaugti kaimyno nesėkme ir panašiai. Išgirdę įvairius pasakojimus apie kaimynų santykius, puolam juoktis, nes šie neretai primena anekdotus. Deja, kartais juokai būna labai menki, tačiau tai dažnai suprantame tik ištikus nelaimei.
Su kaimynu kelis metus palaikėme visai draugiškus santykius. Tiesa, prie butelio nesėdėdavom ir žmonomis nesidalindavome, bet susitikę laiptinėje visuomet pasisveikindavome bei aptardavome įvairias aktualijas. Situacija kardinaliai pasikeitė nutikus labai jau buitiškam įvykiui – man užpylus kaimyno butą apačioje.
Remontuodamas vonią, nutariau sutaupyti ir nekeisti senų vandentiekio vamzdžių – kas esate juos keitę, patvirtinsit, tai išties brangu ir sudėtinga. Deja, mano taupumas atsisuko savo tamsiąja puse: praėjus vos porai metų po remonto, vienas vamzdis trūko ir paskandino ne tik mano, bet ir kaimyno butą.
Be visų kitų problemų (naujo remonto, to paties vamzdžio keitimo ir, aišku, didžiulio diskomforto) „maloniąja“ dalimi tapo santykių su kaimynu aiškinimasis. Kadangi, kaip jau minėjau, avarija jo butą apgadino ne mažiau nei manąjį, gal net daugiau, tai mūsų šeimos tapo nesutaikomais priešais.
Iš pradžių bandžiau tartis geruoju, tikėjausi kaimyno supratimo – maža kam taip galėtų atsitikti. Supratimo, gaila, nesulaukiau. Be to, kaimynas užsiprašė didžiulės sumos pinigų, mano manymu, gerokai per didelės. Taip, jo nuostoliai tikrai nemenki, bet žmogus greičiausiai bus nutaręs dar ir pasipelnyti iš svetimo nelaimės. Kadangi tokių pinigų mokėti neketinu, kaimynas žada paduoti teismą ir taip išreikalauti iš manęs žalos padengimo. Pasikalbėjau su pažįstamu teisininku, šis sako, jog bylos baigtis greičiausiai būtų man nepalanki. Be to, vaikščioti į posėdžius ir pyktis su kaimynu – menkas malonumas.
Labiausiai sąžinė graužia dėl to, kad neapsidraudžiau, kai man siūlė geras sąlygas. Kaip sakoma, durnas moka du kartus...
