Tariu labas ir siunčiu mažytę išpažintį draugui, žmogui ir tam, kas auksčiau, kas saugo mūsų sapną ir tikrovę, o ji kartais būna nesuvokiamai skaudi.
Mane pririšo prie stulpo ir išėjo į tolį... Likau viena su savo mintimis ir mano gyvenimo prisiminimais. Todėl šiandien sakau, kad mano vardas Solveiga ir verčiu naują gyvenimo puslapį, kuriame švarus ir baltas lapas. Jame rašysiu naujai dovanotą gyvenimą.
Pririšta ir palikta likimo valioje jaučiausi liūdna. Nejaučiau neapykantos, pagiežos. Tiesą pasakius, net nežinau, kas tai yra. Mes, gyvūnai, tokių jausmų savyje nenešiojame ir puoselėti mokam tik savo širdies šauksmą. Nesupratau, kodėl? Kas atsitiko? Bet, kaip ir turi būti, buvau pasiryžusi laukti, kol manęs ateis pasiimti žmogus, kuriam galėčiau paaukoti savo gyvenimą ir dovanoti už jokius pinigus neįperkamą ir brangiausią dalyką –ištikimybę. Buvo šalta ir net baisu, žvaigždėtas dangus tapo mano broliu, o gatvės garsai nešiojo dar vis manyje rusenančią viltį – juk ateis, kitaip ir būti negali.
Aušo, tu neatėjai. Visiškai sušalusi ir nelaiminga dar vis laukiau. Staiga išgirdau žmonių balsus, bet visi jie buvo svetimi. Svajojau išgirsti tavo balsą ir vizgindama uodegytę parodyti, kaip myliu tave ir koks tu man esi brangus. O, kad galėčiau žodžiais papasakoti patirtus nakties išgyvenimus ir parodyti, kokia buvau šaunuolė, kad neišsigandau, nelojau ir netriukšmavau. Juk taip ir mokei mane: būti santūriai ir be reikalo balso nerodyti. Juk pameni dar, kokia esu išauklėta ir paklusni kalytė? Ech, dar vis kalbu su tavimi, nors pėdsakai seniai ataušo.
Kaip sunku ir šalta. Esu ne viena, manyje rusena kelios gyvybės, jos beldžiasi į šį skausmų nusėtą pasaulį, o aš esu bejėgė ir nežinau, kas bus toliau. Žmonės artėja prie manęs, girdžiu ką kalba, o pasakyti nieko negaliu. Tyli aimana ir begalinis liūdesys, kad viską, ką turėjau, praradau. Nėra namų, pasitikėjimo, brangaus žmogaus.
Ir suprantu, kad tu daugiau negrįši.
Širdis mažytė ir plaka ji tolygiai, Galėtų daug ką žmogui pasakyt, Ji moka jausti, džiaugtis ir mylėti, Tik sakinio balsu nemoka išraižyt.
Mes mylim tai, kas tampa kasdienybe, Mes jaučiam ašaras ir džiaugsmą tavyje, Mes mokam save visą atiduoti, Svarbiausiai, kad tik būt visur šalia.
Vargai, džiaugsmai ir viskas viskas Sutilptų mūsų širdyse, Kad tik pasaulis margaspalvis, tirštas Mūs neišduotų niekada.
Šią kalytę žmonės rado ankstų rytą. Ji buvo sušalusi, alkana. Jos pilvelyje ruseno gyvybė. Ji taikiai stovėjo pririšta prie stulpo ir buvo pasiruošusi priimti bet kokį likimą – jau buvo nesvarbu. Vieni žmonės stengėsi surasti išeitį, kaip padėti kalytei, kiti piktai šūkavo, kad tuoj pat reikia iškviesti „šungaudžius“. Nugalėjo šviesioji pusė ir kalytė iki vakaro buvo stropiai saugojama, kol atvyko į „SOS gyvūnai“ kiemelį. Tai buvo taikus ir santūrus padarėlis. Ji sutiko su visomis sąlygomis ir tik be galo liūdnas žvilgsnis išdavė, kaip jai sopa širdį, kad kažkas vyksta jos viduje. Kalytė laukėsi, bet mažylių mums nepavyko išsaugoti. Šalta naktis naminiam gyvūnui padarė žalos.
Šiuo metu kalytė reabilituojasi ir glaudžiasi šiltuose „SOS gyvūnų“ vadovės Ilonos namuose. Tačiau čia ji ilgai užsibūti negali, nes Ilonos namai ir taip knibždėte knibžda galybe gyventojų, o pagalbos kasdien reikia vis naujiems keturkojams iš gatvės, todėl Solveiga spurdančia širdim laukia naujų šeimininkų!
Solveiga tvarkinga, nieko namuose negraužia, paklusni, su kitais gyvūnais sutaria. Lengvai vedžiojama su pavadėliu. Puikiai žino, kas yra namai, lova, sofutė, fotelis. Šiek tiek reaguoja į katinukus, bet tik tuo momentu, kai yra pririšta, o kai yra laisva, net nepastebi, kad yra ir tokie žemės gyventojai.
Galbūt Tu nori tapti nuostabios kalytės šeimininku ir grąžinti jai gyvenimo džiaugsmą, kurio taip nusipelnė? Dėl Solveigos skambinti Ilonai tel. 8 600 39525.
