Šiandien mano svajonė — troleibuso vairuotojo darbo vieta

Rožinės dienos „Koks kvailys sumažino autobusų skaičių? Už pakarpos papurtyt svolačių maža...“ Ir štai šia kasdiene melodinga gaida prasideda mano kiekvienas rytas jau nuo pat ankstyvo pavasario. Jau nekalbant apie tai, kad „žiauru. Viešojo transporto bilietai brango, o maršrutų skaičius mažėjo...“ Užkniso valdžia. Ne tik valstybės, bet ir įmonės. Kasdien be išimties darbe jaučiu milžinišką psichologinį spaudimą. Toks jausmas, kad ne dirbu, o sėdžiu aštuonias valandas (jei skaičiuosime ir pietų pertrauką, tai jau devynios valandos) ne prie kompiuterio ir krūvos dokumentų, ne prisijungęs prie vidinės apskaitos sistemos ar skambinėdamas klientams į užsienio šalis – NE. Toks jausmas, kad rymau sau susigūžęs kamputy tas valandas šalia direktoriaus kabineto su skepetaite patiesta ir liūdnom, ašarotom, nuskriausto benamio šuns akim žiūrėdamas prašau išmaldos. Leidžiu jam pajusti dėkingumą, kad dar neatleido iš pareigų, kad dar nereikia eiti į Darbo biržą. Kitaip tariant, kad mane sušelpia duona kasdiene. O aš toks ne vienas! Mūsų per 70. Pasiuntinukas Mintyse siunčiu toli visus troleibusų vairuotojus, visus pedagogus, visus medikus ir... Tiesiog visus biudžetininkus. Visus be išimties! Kolegos (na, nes dirbantys esam), galų gale pažiūrėkite toliau savo nosies, ką? Nepradėsiu aiškinti, kaip formuojamas valstybės biudžetas, tačiau realiai visi Jūs (tebūnie iš didžiosios) esate valstybės išlaikytiniai. Jūsų tikrasis darbdavys yra valstybė. Lietuvos Respublika (o taip iš mažosios norėjau). Tik Jūs turite privilegijas streikuoti. Tik Jūs galite reikalauti aukštesnių atlyginimų ar jų nemažinti. Tik Jūs ir rėkiate spaudoje, koks sunkus tas gyvenimas. O būtent Jums yra lengviausia. Juk ir taip aišku, kad mūsų šalyje šiuo metu labiausiai vargsta paprasti žmonės. Vieniši tėvai, kaime gyvenantys nedirbantys ar bedarbiai. Ji neturi profsąjungų, neturi, kas juos užtartų ar už juos galėtų kovoti. Aš esu ne troleibuso vairuotojas. Deja... Aš esu 24 metų jaunuolis. Turiu aukštąjį išsilavinimą (nenupirktą, nes studijavau valstybės finansuojamoj vietoj ir dar stipendiją gaudavau). Mokausi toliau, pats moku už mokslą (neakivaizdžiai studijuoju). Dirbu vadybininko darbą tarptautinėje kompanijoje. Ir uždirbu mažiau nei troleibuso vairuotojas! Mūsų per 70. Mes negalim streikuoti. Negalim prašyti didesnių atlyginimų (na, galim, bet mums nepakels ir dar ta proga gausim porciją išrėktų moralų), negalim prašyti nemažinti etatų, nes tai verslas, kurio savininkas yra suinteresuotas tikrai ne darbuotojo gerove ar valstybės situacija. Jam svarbu užsidirbti, nes jis dirba sau. O Lietuvos mokesčių sistema dar kartą bandys apkarpyti šio verslininko pajamas. Vienintelis būdas taupyti – mažinti sąnaudas, t.y. mažinti etatus. Tad kliba mūsų visų kėdės. Kas mums belieka? Dirbam viršvalandžius, kad tik nebūtume pirmi eilėje. Atrodo, baigiam išsikapstyti iš depresijos ir jau esame beveik pasiekę kitą stadiją – apatiją. Jau vargiai matome išeitį. Valstybė ir verslas Nelabai išeitį mato ir darbdaviai. Jiems kvepia bankrotu arba nuostoliais. Tad į minusą kitų sąskaita verslininkai tikrai nenori lįsti. Puikiai juos suprantu ir kaltinti negaliu. Tik valstybė to nemato, versle vis dar įžiūrėdama melžiamą karvę. Juk valstybės aparato žmonės protingi (jie patys yra tie biudžetininkai, kuriuos pasiunčiau anksčiau). Biudžetininkai pridėtinės finansinės vertės nekuria, o iš kitų atima laisva ranka. Jie nesimoko iš Vakarų ir nestimuliuoja verslo, tik melžia. Jau apkalbėta Taip, visi jau kalbėjo, kokias klaidas iki šiol daro (esamasis laikas!) valstybė. Visi puikiai žino A.Kubiliaus žodžius (nepacituosiu dabar tiksliai), kad valdžioje dirba žmonės ir jie tiesiog daro klaidų. Dabar regiu mintyse stovinčius koalicijos narius prieš visus bedarbius bei kitus socialiai silpniausius ir sakančius: „Ups, mes suklydom. Tai Jūs dar pabadaukit ir susispaudę pagyvenkit, o tada... Na, ką nors sugalvosim...“ Daug protingesni už mane žmonės rašė, ką ir kaip reikia daryti. Visi šalies piliečiai galėjo persiskaityti, kaip neva atleisti biudžetininkai įdarbinami kitose valstybės institucijose (savivaldybėse, savivaldybių viešosiose įstaigose ir t. t.). Visi puikiai mato, kaip taupoma kitų sąskaita, tik ne Seimo kanceliarinėmis ir reprezentacinėmis išlaidomis bei dar šimtai tokių pavyzdžių! Tikiu, kad visi tai jau mintinai žino, tad nebesigilinsiu ir dar kartą prisidengdamas saviraiškos laisve tiesiog paburnosiu (išliesiu agresiją čia, nes kitur negaliu). Atsigręžkime į privatų sektorių Kitaip tariant, atsigręžkime į mane. Nes tokių kaip aš – tūkstančiai. Pasikartosiu: Mes, tie tūkstančiai, negalime streikuoti. Negalime reikalauti didesnių atlyginimų (juk mūsų atlyginimų neperkels ant kitų pečių, kaip kad savivaldybė pakėlė viešojo transporto kainas). Iš kas savaitę vis naujų 3–4 tūkstančių bedarbių kiek yra biudžetininkų? O kas garsiausiai spaudoje rėkia? Kas labiausiai skundžiasi mažinamais biudžetais? Et, tebūnie tai klausimai pamąstymui kiekvienam individualiai... Pripratimas Mes – tie tūkstančiai – jau pripratome prie spaudimo, prie mažinamų atlyginimų (o ir mūsų niekas neklausia, norime to ar ne, mes ir nesiskundžiame, nes tiesiog neturime kam), prie kasdienės psichologinės įtampos ir streso, prie mokesčių didinimų ir t. t. Pripratome, kad mūsų sąskaita verslą daro kiti (net 4 kartus prašant, „Šilėja“ nesumažina gyvatuko šildymo, tad moku 110 Lt per mėnesį. Jie su „Vilniaus energija“ gal sudarę nerašytą sutartį ar ką... Nes taip atrodo, kad tiesiog mano ir daugumos kaimynų prašymų specialiai nepaisoma). Pripratę mes jaustis išmaldos prašančiais ir melžiamais... Būna dienų, kai pamąstau, kad noriu dirbti troleibuso vairuotoju. Štai ir išsiliejau.

Šiandien mano svajonė — troleibuso vairuotojo darbo vieta

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta