Testamentas kitiems...

Konkurso  „Žaliasis kodas“ dalyvės Justės Bielinytės Mes kiekvienas turime kaukes, įvairiose situacijose elgiamės taip, kaip mums paranku. Netikras žvilgsnis, kandi replika, tušti pasiteisinimai – tai daugelio iš mūsų kasdienybė, bet tik ne Jai. Jai mes to niekada nepaaiškinsime. Ji yra lygiavertė mūsų gyvenimo partnerė, gal netgi tikresnė ir daug daugiau susitvarkanti savyje nei mes. Kai aš sakau Ji, turiu omenyje gamtą, tą stebuklingą ir daugelio jau seniai pamirštą reiškinį. Turbūt neverta testamente rašyti ilgų ir jausmingų pasakojimų, nes jie niekam neįdomūs ir sukeliantys liūdesį. Juk dabar visai kiti laikai ir kitos vertybės, žmonės visur skuba, bet svarbiausia, kad pamiršta savo ištakas ir norėdami kuo daugiau palikti ateinančioms kartoms iš jų vis daugiau atima.    Pasivaikščiojimą parko skvere po atviru dangumi keičiame į automobilį, lakštingalų muziką į hiphopą – mes nebemokame ir turbūt nebenorime būti gamtoje, ją suprasti ir įsijausti į jos siunčiamus signalus. Mano senelis visada sakydavo, kad gamta jaučia ir įvertina žmogaus darbus. Tai tiesa… ,,Kai žmogus miršta ir jį laidoja, oras būna geras arba blogas – tai gamta džiaugiasi arba liūdi.‘‘ Augau aplinkai prijaučiančių ir, kaip visada maniau, žinančių jos vertę žmonių būryje. Nuolatos mokykloje rengiami įvairūs renginiai, plakatai, per televiziją girdimos politikų kalbos, atrodo, privertė suprasti ir įsijausti į ekologines problemas. Bet tai melas… Mes mokame tik skųstis, kad šiukšlina kaimynas, kad nėra sąlygų rūšiuoti atliekas, kad po truputį dėl klimato atšilimo kyla vandens lygis, bet mūsų juk neužsems, AR NE? Vienintelį, kas tikrai atgaivina širdį ir ne grasinimais, o tikrumu priverčia susimąstyti – eilėraštį, parašiau Tau: Aš ateinu tikėti, Aš ateinu gyventi. Gal kartais klysti Ir kartais smerkti. Aš – tai taškas, Aš – akmuo, Aš – bedugnė gilumoj… Bet tik aš, ir mes, ir jūs Mes pasaulis, ir aš tuo tikiu… Vieną vakarą įsijungusi televizorių pamačiau berniuką, kuris išrado tūkstantmečio vertą planą: jeigu kiekvienas žmogus padarys tris gerus darbus, o tie kiti dar po tris, ir kiti dar po tris… Kiekvienas iš mūsų, nors ir smulki, bet dalelė, ir pirmiausia privalome keistis patys. Aš tikrai nemokau, tik patariu, o kiekvienas tegu elgiasi kaip nori. Mano testamente tik nedidelis indėlis gamtai, viskas, ką palieku, tai pasižadėjimą, tikėjimą, kad gamta – tai aš, tu, jis ji…Gamta – tai mes, ir aš tikrai nenoriu savęs žaloti, žeminti ir trypti. Rašau testamentą, kad pasklistų bent kelių žmonių tarpe ši idėja ir trys geri darbai būtų daugelio mūsų tikslas, tik šįkart TRYS GERI DARBAI GAMTAI. Aš jau pradėjau, o tu?