Žmogus ar „žmagas“

Konkurso  „Žaliasis kodas“ dalyvė Lina Dabulskytė (koordinavo mokytoja Rasutė Stanaitienė) Dar neilgai gyvenu šioje žemėje, tačiau jau spėjau suprasti, kokia svarbi vertybė yra gamta ir visa žemė, kuri mane nešioja. Gyvenu mažame miestelyje. Žvelgdama pro langą matau keliu zujančias mašinas, tarsi grybus kylančius naujus namus tų, kurie gali tai sau leisti, kurie sukelia daug skausmo žemei. Mokausi nedidelėje mokykloje. Ji stovi ant  Lietuvos upių tėvo – Nemuno kranto.  Gražu pas mus visais metų laikais. Pavasarį tarsi kilimais nuklotos panemunės pievos. Geltonos, melsvos, baltos gijos įpintos į šią stebuklingą gamtos dovaną. Taip ir norisi šaukti: „Nepraeik pro šalį, sustok ir pasigėrėk. Juk visas grožis čia Tau ir dėl Tavęs. Atmink, kad esi žmogus, atėjęs į šį pasaulį mylėti ne tik artimą, bet ir ją – mūsų žemę“. Deja... Dabar žmogus nebegerbia gamtos. Mūsų miestelyje yra uostas. Jį nuo Nemuno skiria senas, daug istorijų žinantis, daug matęs pylimas, supiltas paprastomis žmogaus rankomis, vien tik rankomis. Rodos, derėtų tai prisiminti ir gerbti. Tačiau kiekvieną pavasarį mano mokyklos mokiniai ir mokytojai gelbsti įžymųjį pylimą nuo daugybės šiukšlių, kurias palieka irgi žmonės. Tik jie neturi menkiausio supratimo apie meilę gimtam kraštui ir gamtai. Dešimtis maišų atliekų surenkame, sukrauname ir išvežame. Dar tvarkydami pakrantes, rinkdami numestas šiukšles, atsiprašome už „anuos“, nešiojančius žmogaus vardą. Kol kas galiu tik tiek padėti gamtai, tik taip ją globoti ir saugoti. Žemė – viena, o mūsų daug. Žemė be mūsų išsivers, tačiau mes be jos – vargu. Prie mano miestelio žaliuoja pušynas. Dažnai girdžiu iš jo sklindančius linksmus vaikų balsus, grojančią muziką. Žmonės ilsisi. Tačiau kokia to poilsio kaina. Maisto atliekos, popieriai, plastmasiniai buteliai, žaizda gulantys ant mūsų žemės veido. Dažnai aš su savo mokslo draugais keliauju į šį nuostabų kampelį. Pirmiausia tam, kad galėtume padirbėti: surinkti paliktas atliekas ir šiukšles. O jau po to – pailsėti gamtoje, pasigėrėti ja. Konkurso  „Žaliasis kodas“ dalyvė Lina Dabulskytė (koordinavo mokytoja Rasutė Stanaitienė) Mūsų žemė – nuostabaus grožio planeta, pilna gyvybės. Argi nenuostabu regėti Nemuno srovėje šokinėjančias žuvis, kurios saulėje spindi auksu? Argi ne puiku stebėti pakrantėje raibą antelę, mokančią savo mažuosius? Juk nepaprastai įdomu įsiklausyti į ...tylą. Tokią prasmingą ir jaudinančią. Atrodytų, visada mus supa harmonija, viskas tiesiog idealu. Taip būtų, jei ne mes – žmonės. Kas meta tinklus? Kas spendžia spąstus, stato kilpas? Kas nuodija, niokoja gamtą? Žmogus. Gal geriau būtų sakyti „žmagas“ ar „žmogynas“. Dažnai girdžiu sakant: „gamta – visų namai“. Tai ir gyvenkime tuose namuose mylėdami kiekvieną jų kampelį, kiekvieną gyvį. Gamta supa žmogų nuo gimimo iki mirties. Ugdo žmogaus dvasios kilnumą, atveria didžiausias pasaulio paslaptis... Tačiau ne kiekvienas supranta jos svarbą. Nuo mažens mane mokė mylėti ir saugoti tai, kas mane supa. Tai mano miestelis, mano mokykla, mano gatvės, mano medžiai, mano Nemunas, mano pušynas... Taip, tai mano. Aš žmogus, mylintis visa tai. Mano žemė – rytmetinė vyturio giesmė. Lietaus numylėta, debesų nubučiuota. Daug man duota, ir daug už ką aš atsakyti privalau. Už akmenį, už medį, už upę. Už gimto namo slenkstį. Mano miesteliui reikia daug žmogaus meilės, pagarbos ir, svarbiausia, noro padėti. Baigiančiame užakti uoste nebeūkia laivai, akmenimis grįstos gatvelės želia žole, yra plytos senose buvusio siauruko stoties sienose. Atrodo, lyg miestelis merdėtų. Vartau senas nuotraukas ir negaliu patikėti: visur gėlės, žmonės šypsosi, gyvenimas verda. Tačiau tik nuotraukose. O reikia tiek nedaug. Noro. Didelio noro padėti savo žemei. Noro išmokti ją gerbti ir ja didžiuotis. Kada kalbama apie praeitį, visada sakome „buvo“. Koks skaudus tas žodis „buvo“. Viltis miršta paskutinė. Ji ir dabar yra. Mylėkim gimtą kraštą, puoškim jį ne tik gėlėmis, bet ir savo gerais darbais. Tai nieko nekainuoja. Gyvenkim taip, kad po kelių dešimčių metų kažkas parašytų: „čia gyveno geri žmonės“.