Žmogus ir gamta

Živilė Liutkutė (koordinavo mokytoja Alma Šarlauskaitė) Žmogus – sudėtinė gamtos dalis. Jis negali egzistuoti be gamtos, o kartu yra ir jos turtų šeimininkas. Žmogus iš gamtos semiasi įkvėpimo darbui, kūrybai, gyvenimui… Gamtos gėrybių turime daug, bet negalime leisti joms mažėti. Ar kartais neatrodo, kad žmogus rūpinasi tik savimi, užmiršta saugoti gamtą? Mus supančiai gamtai reikia išmintingos globos ir nuolatinio rūpesčio, nes dėl žmogaus veiklos gali nukentėti (dažnai ir nukenčia) žemė, vanduo ir oras. Kiekvieną pavasarį matome kylančius dūmus. Tai žmonės degina seną žolę. Visai nesunkus „darbas“ žolę deginti. Liepsna švariai nulaižo senos žolės kuokštus, nuslysta per krūmus, prižėlusias pakeles. Žiūri padegėjas ir džiaugiasi – dviguba nauda, nauja žolė greičiau sudygs, ir dirva pasitręš pelenais. Bet nesusimąsto, kokią žalą daro gamtai. Ugnis praryja jau pabudusius arba dirvos paviršiuje, senoje žolėje dar žiemojančius naudingus vabzdžius, jų lervas, nukenčia paukščių lizdai, maži kiškučiai. Ugnis suniokoja ir netoli pievų esančius medžius, kartais ir pastatus. Net nuo mažiausios liepsnelės gali užsidegti miškas. Tada sudega ne tik kelis dešimtmečius augę medžiai, bet ir žvėreliai bei paukšteliai, įvairios retų augalų rūšys. Todėl žolės deginimas ypač pavojingas miškams. Tik visiškam mūsų laikų naivuoliui gali atrodyti, jog pavasario vandenys viską apvalo, o su jais nešvarumai ir nuodai kažin kur pradingsta visam laikui. Jie niekur nedingsta. Per žemės sluoksnius sunkiasi į gruntinius vandenis, įsilieja į mūsų upes ir ežerus, sunkiasi į šulinius. Dalis pavojingų medžiagų per augalus ir gyvūnus, apsukę gamtoje ratą, anksčiau ar vėliau  grįžta į mūsų maistą, geriamą vandenį. Ir ką už tai bausti? Kokių priemonių imtis, kad šitaip nebūtų? Atėjo laikas, kada kiekvieną žemės kampelį daugiau ar mažiau veikia visos žmonijos teršalai ir atliekos, ir jau niekur mes nebegalime pasislėpti. Miškai – svarbiausia žemės augalinės dangos dalis. Jie yra planetos plaučiai, nes sugeba per metus sugerti keliasdešimt milijardų tonų anglies dioksido ir išskirti milijardus tonų deguonies. Žmogus dar menkai suvokia miško svarbą jo gyvenime, todėl negailestingai kerta miškus. Jei žmogus praranda  trečdalį odos – jis žūva. Jei medis praranda trečdalį žievės – jis nudžiūsta. Kas bus, kai žemė praras trečdalį miškų? Jei nebeliks miškų, gruntiniai vandenys nuseks ir jų lygis neatsistatys, o vėjo nuneštas derlingas sluoksnis niekada neatsinaujins. Žemė, praradusi savo „odą“, gali mirti. Prarasdami miškus, neteksime oro, kuriuo kvėpuojame, vandens, kurį geriame, žemės, kuri maitina. Miškai naikinami ne vien kirviu. Nuo rūgštaus lietaus medžiai miršta stovėdami. Šis procesas suintensyvėjo dėl to, kad orą teršia pramonės įmonės bei elektrinės. Ore per daug azoto ir sieros junginių, švino, aliuminio ir kitų teršalų, nuo kurių ypač nukenčia spygliuočiai medžiai. Žinome, jei įsipjausime pirštą – pasirodys kraujas, mums skaudės. Bet kodėl nejaučiame skausmo, kai nuskiname žiedą, nulaužiame šaką, įkertame medį? Kodėl mums tuomet nieko neskauda? Kodėl nuėję į mišką, paežerę ar parką elgiamės lyg ten būtų ne mūsų namai: laužome mažus medelius, paliekame krūvas šiukšlių? Kodėl teršiame orą ir vandenį, jei norime kvėpuoti tyru oru ir maudytis švariame vandenyje? Kodėl naikindami miškus atimame iš žvėrelių ir paukštelių jų maistą, namus? Atsakymas yra tik vienas: teršdami orą, vandenį, dirvą, naikindami augalus ir gyvūnus, nepagalvojame, kad žūsime ir mes patys – žmonės. Mes visi turime prisidėti prie gamtos saugojimo ir nelaukti, kol gamtai padarytą mūsų skriaudą ištaisys kiti .Tad kiekvienas pradėkime nuo savęs – elkimės taip, kad šalia mūsų gyventų žvėrys ir paukšteliai, upėse plaukiotų įvairios žuvys, augtų medžiai ir žydėtų gražiausios gėlės. Gamta – tai ne tik didelė ir beveidė biosfera. Tai medis prie mūsų namų, tame medyje švilpaujantis varnėnas, žolė, kurios žalumą rudenį užkrenta lapų geltonis. Sliekas, šliaužiantis per mūsų taką. Nukirsk medį, ir nebebus nei lapų geltonio, nei varnėno giesmės. Išasfaltuok taką prie namų – nebus žolės nei slieko. Pasaulis, kuris arčiausiai mūsų, taps skurdesnis. Geriau pasodinkime medelių, surinkime šiukšles, nedeginkime žolės, neterškime žemės ir vandens, nenaikinkime miškų, saugokime žvėris ir paukščius. Tada turėsime švaresnę ir gražesnę gamtą.