Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 13d. 10:20

80-metį minintis S.Žvirgždas: apie lagerio pamokas ir aktų fotografijomis paperkamą cenzorių

Stanislovas Žvirgždas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr. / Stanislovas Žvirgždas
Rugsėjo 13 d. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, fotografui bei fotografijos istorikui, publicistui bei vertėjui Stanislovui Žvirgždui sukanka 80 metų. Daugiau nei keturis dešimtmečius atidavęs Fotomenininkų sąjungai, jis kruopščiai ir nuosekliai propagavo Lietuvos fotografų kūrybą – nuo pirmųjų meistrų iki savo amžininkų bei jaunesnių kartų atstovų.

Jo bibliografijos sąraše – šimtai straipsnių apie fotografijos istoriją, įdomiausius kūrėjus bei jų darbus. Dalis šių tekstų parengta drauge su šviesios atminties fotografijos bei kino kritiku Skirmantu Valiuliu, įkvėpusį S.Žvirgždą tyrinėti bei rašyti. Šalia šių darbų – keliolika sudarytų fotografijų albumų, antologijų, straipsnių rinktinių bei verstinių veikalų. S.Žvirgždas reguliariai skaito viešas paskaitas, skirtas fotografijos istorijai, vaizdo tyrinėjimams, įvairių laikų kūrėjams ir jų darbams.

Tačiau jaunystėje jo biografijoje, to meto samprata, būta ir juodos dėmės. Mokydamasis Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje Užupyje, kartu su bičiuliais Vladu Šakaliu bei Vitu Vosyliumi 1958 metais jie įkūrė pogrindinę organizaciją „Laisva Lietuva“. Jaunuoliai, kuriems tuo metu buvo septyniolika bei šešiolika metų, po miestą platino antisovietinius atsišaukimus, naktimis ant Vilniaus sienų palikdavo užrašus „Šalin sovietus. Laisvę Lietuvai“.

Didžiausiu jų žygiu tapo trispalvės iškėlimas ant Trijų Kryžių kalno 1959 m. Vasario 16-osios proga. Po dvejų metų penki šios organizacijos jaunuoliai buvo suimti ir visi gavo atitinkamas bausmes Mordovijos lageryje. S.Žvirgždas čia kalėjo ketverius metus.

Didžiausiu jaunuolių žygiu tapo trispalvės iškėlimas ant Trijų Kryžių kalno 1959 m. Vasario 16-osios proga.

Vis dėlto, šiandien lageryje praleistus metus jis atsimena kaip ypatingą patirtį ir gyvenimo universitetą, kur susipažino su kitais politiniais kaliniais, tarp kurių netrūko ir profesorių bei įvairių sričių žinovų. Čia laisvu nuo darbų metu S.Žvirgždas turėjo galimybę užsiimti savišvieta, gilinti istorijos žinias bei mokytis užsienio kalbų.

Neįtikėtinas dalykas, bet šiame politinių kalinių lageryje buvo net du fotoaparatai, kuriais slapta fotografuota, o juostos pasimatymų metu buvo perduodamos į Lietuvą. Iš tų laikų yra išlikusios ir vienos pirmųjų paties S.Žvirgždo fotografijų, dabar saugomos Prienų krašto muziejuje.

Grįžęs iš Mordovijos lagerių dirbo įvairius darbus. Kaip prisimena pats fotografas, buvo nelengva: „Mus visą laiką sekė saugumo darbuotojai – nuolatos kviesdavo, šnekindavo, bandydavo užverbuoti… Kurį laiką dirbau elektriku Vilniaus elektros tinkluose, bet pašlijo sveikata ir teko visiškai keisti veiklos profilį. „Vakarinėse naujienose“ perskaičiau, kad buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas „Paslauga“ kviečia fotografų mokinius. Pagalvojau, kad man tai bus kaip tik. Tai buvo 1970 metų sausio 7 diena. Toji data tokia simboliškai istoriška man pasirodė, kadangi būtent tą dieną prieš 166 metus pasaulyje buvo paskelbtas fotografijos išradimas!“

Savo kūryboje fotografas daugiausia gręžėsi į peizažus bei miestovaizdžius, kurie tapo jo vidinių patirčių bei klajonių liudininkais.

Šitaip ir prasidėjo S.Žvirgždo kelias į fotografiją, ilgainiui atvedęs į fotolaboratoriją, Lietuvos fotografijos meno draugiją, parodas tiek šalyje, tiek užsienyje, Fotomenininkų sąjungos pirmininko, dėstytojo, tyrinėtojo, rašytojo pareigas ir darbus.

Savo kūryboje fotografas daugiausia gręžėsi į peizažus bei miestovaizdžius, kurie tapo jo vidinių patirčių bei klajonių liudininkais. „Fotografuojant peizažą mane užburia gamtos didybė, rimtis ir tyla, viskas suvokiama be žodžių. Tik tą akimirką gimsta meno kūrinys – pradžioje tavo galvoje ir širdyje, o po to tie pojūčiai užfiksuojami fotojuostoje ar skaitmeninėje laikmenoje“, – yra sakęs fotografas.

Jubiliejaus proga S.Žvirgždas su skaitytojais dalijasi trumpomis ir nuotaikingomis istorijomis iš fotografų gyvenimo. Tai pasakojimai apie žinomus kūrėjus, nutikimus, vykusius aplink tuometinę Lietuvos fotografijos meno draugiją, kuri, šaliai atkūrus nepriklausomybę, pervadinta į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, bei jo paties gyvenimą, daugiausia, žinoma, susijusį su fotografija.

Pasak paties autoriaus, „daugybę kartų fotografavau įvairiose Lietuvos vietose, susitikau su įdomiais žmonėmis. Dabar retsykiais užplūsta prisiminimai, atgyja linksmi ar juokingi atsitikimai, kuriuos čia sutvarkytus pateikiu skaitytojų vertinimui“.

Šie tekstai netrukus pasirodys ir atskira knyga „Atsiminimų pabiros: iš fotografo užrašų“.

Antanas Sutkus, Nida, 1978. / Romualdo Požerskio nuotr.
Antanas Sutkus, Nida, 1978. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Fotografijos meno draugijoje pradėjau dirbti 1972 m. Netrukus Antanas Sutkus paragino pateikti fotografijas ir reikiamus dokumentus stojimui į draugijos narius. Viską turėjau atnešti į Meno tarybą.

Tada draugijoje buvau lankęsis tik porą kartų. Atėjau su nuotraukomis, bet supainiojau duris ir patekau į kažkokį kitą kambarį. Ten sėdėjo dūmuose paskendusi senyva moteriškė, rūkė kažkokią bjauriai dvokiančią cigaretę ir valdingai paklausė: „Tai ko atlindai?“ Sakau, fotografijas atnešiau Meno tarybai dėl stojimo. „Duokš čia“, – įsakė. Padaviau nuotraukas ir nuogąstaudamas laukiu sprendimo. Ji neskubėdama jas peržiūrėjo ir pasakė: „Su tokiomis prastomis nuotraukomis mes į draugiją nepriimame. Kai padarysi geresnes, tada ir atsivilk.“ Išėjau it musę kandęs.

Tai buvo mūsų buhalterė Linkuvienė, ji apie fotografiją ničnieko neišmano.

Gal po valandos skambina Sutkus ir barasi: „Tai kiek mes tavęs galim laukti, Meno taryba jau baigia darbą.“ Aš ir sakau, kad fotografijas jau buvau atnešęs ir kažkokia moteris jas peržiūrėjusi mane išvarė. Sutkus, sužinojęs, kuriame kabinete aš buvau, juokdamasis paaiškino: „Tai buvo mūsų buhalterė Linkuvienė, ji apie fotografiją ničnieko neišmano. Nešk skubiai nuotraukas, mes viską sprendžiame.“ Nuotraukas nunešiau ir buvau priimtas į narius.

Vitalijus Butyrinas ir Stanislovas Žvirgždas, 1992. / Romualdo Požerskio nuotr.
Vitalijus Butyrinas ir Stanislovas Žvirgždas, 1992. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Antrasis Nidos seminaras vyko „Rūtos“ poilsio namuose 1979 m. Buvo daug ir visokių svečių iš Maskvos. Žurnalo „Sovetskoje foto“ darbuotojas Aleksandras Aleksandrovas skaitė paskaitą apie peizažinę fotografiją ir rodė savo visokias lyrines berželių ir ežerėlių skaidres. Gyrėsi esąs labai geras peizažo meistras, o ten pat ant sienų kabančias Kazimiero Mizgirio kopų fotografijas sumenkino už „išsidirbinėjimus“. Salė jau snaudžia. Kiek aukštėliau sėdi Jurijus Vasiljevas iš Baltarusijos, Vitalijus Butyrinas, Jonas Kalvelis ir aš. Visiems nusibodo „marazmai“ ir socrealizmo liaupsinimas. Butyrinas kumšteli Kalveliui ir rodo: „Laikas ploti“, mat tas miegojo. Kalvelis atsistoja ir pradeda ploti. Salė audringai palaiko. O lektorius: „Matau, kad visiems labai patiko, tai baigsiu.“

 Aleksandras Macijauskas prie jūros, 1977. / Romualdo Požerskio nuotr.
Aleksandras Macijauskas prie jūros, 1977. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Aleksandras Macijauskas 1973 m. Novo Sade (Jugoslavija) pasaulinėje fotografijos parodoje už darbų kolekciją buvo apdovanotas Didžiuoju prizu „Aukso akis“. Rengėjai parašė laišką į Maskvą, kad kviesis autorių į kitos parodos vertinimo komisiją. Tuo metu žurnalas „Sovetskoje foto“ gavo skundą – Macijauskas šaiposi iš sovietinio režimo. Teko gelbėtis, kad laiškas nepasiektų Lietuvos. Į pirmąjį Nidos seminarą buvo pakviesta „Sovetskoje foto“ vyr. redaktorė Marina Bugajeva. Macijauskas buvo apgyvendintas Juodkrantėje. Antanas Sutkus jam pavedė globoti Bugajevą su jos palyda. Plaukiojo laiveliu, gurkšnojo ir šnekučiavosi, kolegos rūpinosi kitomis Maskvos panelėmis. Po kurio laiko svečius pakvietė į Macijausko parodą „Vaidiloje“. Bugajeva apžiūrėjo fotografijas ir tarė: „Viskas kaip prieš karą.“ Ir išėjo. Skundo nebeliko...

Darbų aptarimas Nidoje, 1982. / Romualdo Požerskio nuotr.
Darbų aptarimas Nidoje, 1982. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Sovietmečio Kapsuke (dabartinėje Marijampolėje) 1973 m. buvo surengta Pirmoji humoristinės fotografijos paroda. Į parodos atidarymą automobiliu važiavome trise: Antanas Sutkus, Sigitas Krivickas ir aš. Pakeliui Krivickas mus linksmino nesibaigiančiais anekdotais. Privažiavus pakelės miestelį Papiškius jis prisiminė prieškarinį anekdotą, apie tai, kaip žydas vežikas iš Kauno į Marijampolę vežęs lietuvį inteligentą. Inteligentas snaudžia, o vežikas vis vardina pravažiuotus miestelius – Papiškiai, Pilviškiai, Puskelniai. Išgirdęs paskutiniojo miestelio pavadinimą, inteligentas sunerimsta ir stabdo vežiką: „Stok, netikėli, nes dar į šikną nuveši.“ Smagiai pasijuokėme ir po kurio laiko jau apžiūrinėjome nemažiau juokingas parodos fotografijas.

Antanas Sutkus.Nida, 1978. / Romualdo Požerskio nuotr.
Antanas Sutkus.Nida, 1978. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Lietuvos SSR partiniai bosai vienas po kito „rašė“ knygas, kurias iliustruoti pavesdavo Fotografijos meno draugijai. Antanui Sutkui reikėdavo viską nufotografuoti. Jis gaudavo reikiamų objektų sąrašą, pasiimdavo Vladą Uznevičių, mane ir išvykdavome į kelionę. Reikėdavo nufotografuoti didžiąsias socializmo statybas ar jau pastatytus pramonės gigantus.

Kartą fotografavome Klaipėdos prekybos uoste. Sutkus užsikorė ant pastolių, aš paskui jį, o Uznevičius liko apačioje. Nuėjau į pastolių galą, kur dirbo portalinis kranas. Darbininkai, susėdę apačioje šalia krovinių, girkšnojo alų, o kranininkė rūkė. Baigusi rūkyti, ji persisvėrė per krano kabinos langą ir „penkiaaukščiais rusiškais keiksmažodžiais“ paragino darbininkus imtis darbo. Iš apačios ją pasiuntė į tris rusiškas raides, bet ne į BAM‘ą.

Reikėdavo nufotografuoti didžiąsias socializmo statybas ar jau pastatytus pramonės gigantus.

Pamatęs tinkamą kadrą, Sutkus paknopstomis atbėgo iš kito pastolių galo ir jau taikosi fotografuoti, bet pakėlęs prie akies „Haselbladą“ mato, – įsuktas plačiakampis objektyvas. Skubiai pakeičia plačiakampį normaliu objektyvu. Neturėdamas kur dėti plačiakampio, numeta jį ant pastolių lentų ir nuspaudžia keletą kadrų. Objektyvas ritasi lentomis ir nukrenta į apačioje supiltą kvarcinio smėlio krūvą. Sutkui nė motais.

Apačioje sukinėjasi Uznevičius, aš jam šūkteliu ir parodau, kur nukrito objektyvas. Jis ištraukia smėliu aplipusią ir jau naudoti netinkamą, smarkiai subraižytą optiką. Sugrįžus į Vilnių, meistrai net nesiėmė objektyvo taisyti, teko nurašyti.

Jonas Kalvelis kopose, Nida, 1978. / Romualdo Požerskio nuotr.
Jonas Kalvelis kopose, Nida, 1978. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Jonas Kalvelis Neringos kopas jau fotografavo 1973 m. Pirmojo seminaro metu. Į kopas išeidavome nemažu būriu, visi stengėsi, ką nors užfiksuoti. Išnaudodavome kiekvieną progą, nes patekti į Neringą tada buvo galima tik su specialiais leidimais – sovietmečiu tai buvo pasienio zona.

Kalvelis, jam patikusioje vietoje, pasistatydavo stovą, prisukdavo kamerą „Pentacon Six TL“, užsirūkydavo ir laukdavo tinkamo apšvietimo. Aš, kaip ir kiti fotografai, nenustygdavau vietoje, nuklysdavau į tolimiausius kopų kampelius, ieškodavau kažkokių įdomių rakursų, įspūdingos šviesos, raiškios formos ir sugrįždavau nieko nepešęs. Tuo metu buvau kūrybinio kelio pradžioje ir dar tik mokiausi, ieškojau savojo braižo. Su panašiais rezultatais sugrįždavo ir kiti fotografai.

Kalvelis it įkastas stovėdavo savo pasirinktoje vietoje ir rūkydavo.

Kalvelis it įkastas stovėdavo savo pasirinktoje vietoje ir rūkydavo. Mums susirinkus, jis susidėdavo į krepšį fotoaparatūrą ir ištardavo jau sakraline tapusią frazę: „Oro nėr, mergų nėr – eikime vakarieniauti“. Visu būriu pasukdavome Nidos link. Kitą dieną scenarijus pasikartodavo.

Aleksandras Macijauskas, Stanislovas Žvirgždas, Algimantas Aleksandravičius. Nida, 1997. / Romualdo Požerskio nuotr.
Aleksandras Macijauskas, Stanislovas Žvirgždas, Algimantas Aleksandravičius. Nida, 1997. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Sovietmečiu visos viešai rodomos fotografijos turėjo praeiti net keturias užkardas. Pradžioje pateiktas fotografijas peržiūrėdavo ir neatitinkančias politinių ir meninių nuostatų atmesdavo Meno taryba. Tada suformuota kolekcija keliaudavo ant draugijos pirmininko Antano Sutkaus stalo, kur jis su keliais artimais draugais, valdybos prezidiumo nariais viską peržiūrėdavo ir visada rasdavo dar ką nors atmesti. Po to fotografijos buvo vežamos į Kultūros ministeriją, kur jos savo ruožtu būdavo išgryninamos. Pagaliau išlikusios fotografijos patekdavo ant Glavlito cenzoriaus stalo.

Sovietmečiu visos viešai rodomos fotografijos turėjo praeiti net keturias užkardas.

Kelis kartus ir man teko fotografijas ir jas lydinčius sąrašus nešti į Glavlitą. Už fotografijų cenzūrą buvo atsakingas labai senyvo amžiaus cenzorius – akto fotografijų mėgėjas ir kolekcininkas. Į fotografijų pluoštą įdėdavome kokį drastiškesnį aktą, kad cenzorius turėtų galimybę jį atmesti.

Taip ir nutikdavo. Išmestą fotografiją pasiūlydavome jam į kolekciją. Jis nieko nesakydamas praverdavo rašomojo stalo stalčių, į kurį atmestasis aktas dideliam senuko džiaugsmui ir nukeliaudavo. Tada jau sudėdavo antspaudus ant likusių fotografijų, pasirašydavo popierius ir darbas būdavo baigtas. Kiek esu patyręs, tokia procedūra kartodavosi beveik kiekvieną kartą atnešus cenzoriui fotografijas.

Aleksandras Macijauskas, Stanislovas Žvirgždas, Skirmantas Valiulis. Nida, 2009. / Romualdo Požerskio nuotr.
Aleksandras Macijauskas, Stanislovas Žvirgždas, Skirmantas Valiulis. Nida, 2009. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Su Skirmantu Valiuliu ilgokai gyvenau Naujojoje Vilnioje – buvome kaimynai ir bendraautoriai. Dažnokai svečiuodavomės vienas pas kitą. Ne kartą vaikštinėjome Vilnios pakrantėmis, ieškojome Stanislovo Filiberto Flerio gimtinės ar kopėme į Šv.Kazimiero bažnyčios bokštą.

Kartą dairomės nuo bažnyčios bokšto: kokios nuostabios erdvės atsiveria iš paukščio skrydžio. Kalnai ant kalnų, apačioje vingius lenkia sraunioji Vilnia, ko ne Lietuvos Šveicarija. Beje, prieškario Vilniaus miesto planuose ši miesto pusė taip ir vadinta – Šveicarija. Žvalgomės tarsi akimis į peizažo tylą įsibridę.

Siaurais laiptais kopiant į bokštą turėjęs įveikti baimę, tačiau išvysti vaizdai, patirtas nepakartojamas įspūdis visam laikui jį išgydė.

Iš bokšto nusileidžiame dvasiškai atsinaujinę ir tik tada Valiulis prisipažįsta, jog labai bijo aukščio. Pasirodo siaurais laiptais kopiant į bokštą turėjęs įveikti baimę, tačiau išvysti vaizdai, patirtas nepakartojamas įspūdis visam laikui jį išgydė. Vėlesnėse iškylose jis jau drąsiai dairydavosi į Vilnios slėnio grožybes nuo pat Pūčkorių atodangos krašto.

Vitalijus Butyrinas ir Aleksandras Macijauskas, 1976. / Romualdo Požerskio nuotr.
Vitalijus Butyrinas ir Aleksandras Macijauskas, 1976. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Nepamenu, bet, regis, 1984 m. Nidos seminare pagrindinė tema buvo skraidančios lėkštės ir ateiviai. Svečiai iš Maskvos vienas per kitą pasakojo apie šia tema skaitytą literatūrą, atsirado ir mačiusių NSO. Vitalijus Butyrinas, save laikantis fantastinės fotografijos žinovu ir kūrėju, einant pamariu į vakarines paskaitas, danguje staiga išvydo neatpažintus objektus. Aurimas Strumila ir aš juokais pritarėme taip pat juos matę. Regis, tai buvo skrendančių žąsų trikampis.

Kitą dieną Butyrinas, Valdis Braunas, aš, Jurijus Vasiljevas ir dar kažkas fotografuodami kopas pasiekėme Grobšto ragą. Sustojome pailsėti ir papietauti. Išėjęs malkų laužui, Butyrinas ilgokai negrįžo. Laužas jau gęsta. Mudu su Vasiljevu nuskubėjome malkų.

Perėję miškelį, pačiame Grobšto rago gale aptikome krūmokšniais apaugusią, taisyklingo skritulio formos smėlio laukymę. Žiūrime, laukymės viduryje rankas į dangų iškėlęs klūpo Butyrinas ir maldauja ateivius pasirodyti. Kurį laiką jį stebėjome.

Jis atskleidė mums paslaptį, kad jau seniai bendraująs su ateiviais, kurie jam pataria, kokias fotografijas kosmine tema montuoti.

Nenorėdami, kad laužas užgestų, turėjom paskubėti ir parnešti malkas. Vasiljevas šūktelėjo Butyriną, o jis, tarsi pakirdęs iš transo, nuleido rankas, atsistojo ir priėjo prie mūsų. Grįžtant prie laužo, jis atskleidė mums paslaptį, kad jau seniai bendraująs su ateiviais, kurie jam pataria, kokias fotografijas kosmine tema montuoti. Suprantama, mes jo pasakojimu nepatikėjome, nors jis ir vėliau dievagojosi matęs ateivius ir su jais bendravęs.

Darbų aptarimas Nidoje, 1997. / Romualdo Požerskio nuotr.
Darbų aptarimas Nidoje, 1997. / Romualdo Požerskio nuotr.

***

Nepamenu kuriame Nidos seminare skaičiau paskaitą „Fotografija nelaisvėje“. Skirmantas Valiulis kaip visada sėdėjo pirmoje eilėje, kamputyje ir viską užsirašinėjo: taisė, braukė, paryškindavo, nors paskaitos tekstą ir iliustracijas buvome drauge parengę. Gal paskaitos viduryje sakau: „O dabar pacituosiu Skirmantą Valiulį.“ Pradedu cituoti. Jis staiga sako: „Palaukite, Stanislovai, aš nespėjau užsirašyti pradžios.“

Kiek sutrikęs aiškinu: „Matote, Skirmantai, tai jūsų citata, kurią paėmiau iš mūsų bendro teksto.“ Nė kiek nesutrikęs Valiulis tęsia: „Nesvarbu, citata labai gera, tad norėčiau užsirašyti.“ Perskaičiau dar kartą, o jis viską skrupulingai, salei juokiantis, užsirašė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

07:38
00:50
01:14

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°